Veikimas bus tikslingas ir greičiausiai sėkmingas, jeigu aiškiai atsakysime į esminį klausimą: kas lemia, kad būtent šis vaikas arba jaunuolis būtent tokiomis aplinkybėmis būtent tiek laiko leidžia internete? Kokios paties jauno žmogaus (asmuo) savybės prie to prisideda? Kiek ir kuo prisideda atsakingi artimiausi žmonės (emocinė ir socialinė aplinka)? Ką galima daryti su internetu, jo pasiekiamumu (skaitmeninė aplinka)? 

Vokiečių psichoterapeutai W. Bergmann ir G. Hutner (2011 m.) taikliai kompiuterinius žaidimus lygina su „ramentais“ vaikui, kuris savomis kojomis vaikščioti nepajėgus, nes nuo mažens nepratintas ir nemokytas vaikščioti, galbūt traumuotas ir todėl negalintis vaikščioti, gal išgąsdintas ir nedrįstantis vaikščioti. Būtent vaizdo žaidimuose jis tampa pajėgus, drąsus, gali vėl ir vėl save išmėginti, treniruotis nebijodamas suklysti, jaustis reikalingu, o neretai – ir tiesiog gyvybiškai svarbiu komandos nariu. Jis tampa didžiulės žaidėjų bendruomenės nariu.

Panašiai socialiniuose tinkluose gali pajusti artumą su daugybe žmonių, be to, išlaikydamas atstumą, nepatirdamas gėdos, drovumo, kurdamas išgalvotą savąjį „aš“, tokį, kokiu norėtų save matyti… Būtinai patyrinėkime, kas trukdo šiam vaikui ar paaugliui tai daryti – patirti – realybėje? 

Internete randamas veiklas – žaidimus, socialinius tinklus, begalybę įdomios vaizdo medžiagos ir informacijos – galėtume palyginti su maisto papildais bei pakaitalais. Šie būna įvairūs – kartais visai kokybiški ir turintys vertės (kaip ir dalis veiklų internete). Tačiau kartais maisto pakaitalai yra itin kaloringi ir kupini skonio stipriklių, be to, iš tiesų – menkaverčiai. Taigi pirmiausia svarbu įvertinti, kiek vertingi ir tinkami yra šie maisto pakaitalai (internetinės veiklos).

, bet kuriuo atveju būtinas saikas – juk net ir kokybiškiausi maisto papildai negali pakeisti šviežio ir kokybiško maisto. Taigi atsakomybė už tai, kuo ir kaip vaikus „maitiname“, laimei ar deja, vėl dažniausiai tenka tėvams bei ugdytojams. Būtent jiems kartais lengviau ir paprasčiau griebtis menkaverčių maisto pakaitalų, „kad tik vaikas pavalgytų“ arba pasiūlyti tokio maisto, kai negali parūpinti tinkamesnio, vertingesnio.  

Toliau vadovaujantis šiais palyginimais, jokiu būdu negalima atimti iš sunkiai vaikščiojančio vaiko „ramentų“, jeigu neturime ką jam pasiūlyti vietoj jų arba jeigu nesame įsitikinę, kad vaikas gali be jų apsieiti. Taigi vien riboti interneto laiko ar juo labiau jį visiškai atimti, uždrausti – neužtenka. O ir nereikia, nes internetas reikalingas mokytis ar kitoms prasmingoms veikloms atlikti. Kaip negalima nuolat užtikrinti visaverčio maisto, todėl pasitelkiame ir maisto papildus ar pakaitalus.

Svarbiausia, kad internetas netaptų pagrindiniu vaiko poreikius tenkinančiu šaltiniu – pagrindiniu būdu vaikui „judėti“ per gyvenimą ar svarbiausiu šaltiniu jo egzistavimui. Taigi būtina rasti ir kitus – sveikesnius, vaiko raidai tinkamesnius – būdus augti bei funkcionuoti.

Vadovaujantis žinoma ir sveikatos bei ugdymo psichologijoje itin pastaruoju metu taikoma savideterminacijos teorija (Deci, Ryan, 2010), vardijami trys esminiai žmogaus psichosocialiniai poreikiai, kurių patenkinimas ar atliepimas yra pagrindinė elgesio motyvavimo (skatinimo) bei geros savijautos prielaida. Tai:

• Autonomijos (galėjimo veikti savarankiškai) poreikis. Vos tik vaikas įvaldo kokį naują gebėjimą, jam labai svarbu atlikti tai pačiam (AŠ PATS, AŠ GALIU).
• Kompetencijos (savo gebėjimų realizavimo) poreikis. Vaikui būtina sudaryti sąlygas saugiai išmėginti ir nuolat ugdyti savo gebėjimus, patiriant sėkmę (AŠ SVARBUS, AŠ VEIKIU PRASMINGAI ir SĖKMINGAI).
• Susietumo (santykių su kitais) poreikis. Vaikui labai svarbu yra būti ryšyje su kitais tiesiogine to žodžio prasme, taigi jis turi aiškiai jausti, jog jis rūpi, yra mylimas, gali kreiptis į kitus pagalbos, kai tik reikia (AŠ REIKALINGAS).

Norint įveikti bet kokią problemą, taip pat ir PIN rizikas, svarbu parodyti vaikui ar paaugliui, kad jis GALI ir YRA SVARBUS, REIKALINGAS realiame, o ne (tik) virtualiame, pasaulyje.

Taigi, viena iš užduočių, įveikiant vaikų ar paauglių PIN – netinkamą veiklą (PIN) palaipsniui riboti, plečiant tinkamas veiklas (apsauginiai veiksniai). Antra užduotis – rasti, kas palaiko ar skatina PIN aplinkoje (rizikos veiksniai). Trečia užduotis – viena sudėtingiausių ir neretai svarbiausių, – rasti priežasčių norėti mažinti PIN (motyvacija keistis). Nuo šios užduoties dažniausiai ir pradedame intervencijas PIN atveju.

Kuo problema labiau įsisenėjusi, tuo ilgiau užtruks ją spręsti. Be to, kuo daugiau rizikos veiksnių (greta esantys sutrikimai, pvz. obsesinis-kompulsinis, arba šeimos problemos), tuo sudėtingiau spręsti. Taigi neturėkime iliuzijų, jog procesas bus greitas ir paprastas. Pasiruoškime ir tam, kad PIN – kaip ir bet kurios kitos priklausomybės – įveikimas dažniausiai lydimas atkryčių: žingsnis į priekį, du žingsniai atgal. Todėl jau nuo pat pradžių svarbu:

1. iš anksto apsvarstyti ir aptarti priemones atkryčio prevencijai ir įveikimui (žr. 8.6 skyrelį Atkryčio prevencijos metodikos dirbant su PIN);
2. nepasiduoti patiems ir neleisti pasiduoti klientams, kai tenka žingsnį atsitraukti atgal: juk tam, kad peršoktume duobę ar įveiktume kliūtį, dažnai tenka pasitraukti keletą žingsnių atgal – tam, kad įsibėgėtume.

Svarbus bet kokio terapinio darbo su vaikais ir paaugliais iššūkis – kas pagrindinis klientas / pacientas? Vaikas / paauglys ar tėvai? Ypač, kai vienų ir kitų požiūris ar tikslai nesutampa. 

Atsakymas toks: jeigu kreipiamasi dėl vaiko, pirmiausia ir veikiame taip, kad jo problema būtų sprendžiama, nes svarbiausia jo savijauta ir gerovė.

Tėvai (ar kiti asmenys) tampa tik pagalbininkais, bendradarbiais sprendžiant vaiko problemą. Kartais jie būna dideliais trukdžiais, tuomet būtina pirmiausia pasiekti, kad bendradarbiautų, padėtų, o ne trukdytų.

Vienaip ar kitaip, svarbi darbo su vaikais ar paaugliais specifika yra tai, kad pagalbos teikimo procese nuolat dalyvauja tėvai ar globėjai, taigi būtina su jais bendradarbiauti. Jie yra atsakingi ir už pagalbos teikimo sąlygų sudarymą (atvedimą pas specialistą, mokėjimą už paslaugas ir pan.).

Susitarimas (kontraktas) dėl pagalbos vaikui ar paaugliui irgi sudaromas ir su vaiku (paaugliu), ir su tėvais ar globėjais, labai aiškiai ir paprastai aptariant, ko bus siekiama ir kas už ką atsakingas. Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau atsakomybių tenka tėvams. Paaugliai jau gali patys prisiimti daug atsakomybių, bet ir tėvų ar globėjų dalyvavimas mažesnis, ne toks intensyvus ir svarbus.

Tėvai ar globėjai dirbant su vaikais ar paaugliais visuomet:

1. Yra informacijos apie vaiką / paauglį šaltinis;
2. Padeda įgyvendinti pasikeitimus bei juos įvertinti (namų, artimoje vaiko aplinkoje).

Be to, su vaiku dirbantis specialistas turi periodiškai palaikyti ryšį su tėvais ar globėjais, informuodamas apie darbo su vaiku eigą, ypatumus.

Darbas su vaikais ar paaugliais yra kitoks nei su suaugusiais asmenimis ir tuo, kad vaikai yra dar tik bręstačios, besiformuojančios asmenybės, sparčiai vyksta jų raida, sprendžiami svarbūs raidos uždaviniai. Todėl yra būtina žinoti raidos ypatumus bei dėsningumus, o tam tikrus pokyčius intervencijos procese atskirti nuo įprastinei raidai būdingų pokyčių.

Paauglių atveju svarbi dar viena posistemė – bendraamžiai. Paauglio draugai – jeigu tik paauglys jų turi ir jeigu sutinka – gali irgi būti įtraukiami siekiant įveikti PIN. Kartu su paaugliu ir jo draugais galima aptarti, ką jie mano apie PIN, į kokias veiklas yra įsitraukę ir kaip galėtų bendradarbiauti padedant įveikti PIN.

Dirbant su vaikams ir paaugliams kylančiais sunkumais visuomet pravartu vadovautis ir sisteminiu požiūriu į šeimą.

Juolab, PIN atveju, panašiai kaip ir bet kokios kitos priklausomybės atveju, gali būti ir ko-priklausomybė, kai šeimos nariai – tėvai – „palaiko“ vaiko įsitraukimą į internetą, tiesiogiai arba netiesiogiai, sąmoningai arba nesąmoningai. Kodėl? Kam jiems tai naudinga? Specialistui būtina tai išsiaiškinti.

Aiškinamės ne tiesiogiai klausdami (nes atsakymo ir negausime, o tik padidinsime gynybiškumą), o kitais klausimais, vienaip ar kitaip mėgindami patys suprasti ir šeimai padėdami suprasti: kas pasikeistų, jeigu PIN neliktų? Ką „pridengia“ vaiko PIN? Ką „pateisina“?

Vaiko PIN (ar kitos problemos) ir tėvų negalėjimas atpažinti ar pripažinti problemos dažniausiai rodo šeimos disfunkcijas, šeimos – kaip sistemos – negalėjimą užtikrinti šeimos narių poreikių tenkinimo ar atliepimo.

Svarbiausios šeimos funkcijos yra susietos su esminiais šeimos narių poreikiais – pradedant baziniais, baigiant saviraiškos (žr. Maslow poreikių piramidę 8 skyriuje). Taigi, šeima atlieka ekonomines-buitines, kasdienės ir sveikatos priežiūros, socialines, ugdymo funkcijas, teikia emocinius ryšius bei palaikymą (Dovydaitienė, Jusienė, 2014).

Sėkmingą šeimos funkcionavimą užtikrina ją sudariusių asmenų brandumas (savigarba), aiški struktūra, nuoseklios taisyklės, šeimos narius sutelkiančios ir bendrumo jausmą teikiančios tradicijos, o taip pat – gera tinkama komunikacija šeimoje. Šeimos funkcionavimo sunkumų turinčios šeimos neturi aiškių ir pralaidžių ribų (viduje ir su išore): jos gali būti itin chaotiškos ir išsklidusios arba kaip tik labai griežtos ir uždaros.

Vienaip ar kitaip, šeimos funkcionavimo sunkumų turinčias šeimas galima pavadinti ir „pavargusiomis“ (emociškai, socialiai, ekonomiškai) šeimomis arba „sergančiomis“ šeimomis. Vienas (dažniausiai vaikas) neretai tokiais atvejais tampa „simptomų nešiotoju“ arba tuo problemų turinčiu asmeniu, kurio dėka išlaikomas šeimos stabilumas ar pridengiamos kur kas didesnės, svarbesnės šeimos problemos. Be to, kaip tik vaiko ar paauglio problemos gali tapti patogiu būdu gauti pagalbos ar paramos iš šalies.

Taigi konkrečiu atveju verta pasigilinti ir įvertinti, ar vaikas arba paauglys nėra (nepelnytai) laikomas visų šeimos sunkumų kaltininku, „atpirkimo ožiu“. Pavyzdžiui, ar vaiko pasakymai „niekam aš nerūpiu“, „mane visi žemina“ yra jo galbūt klaidingas įsitikinimas, ar realybė, nes tėvai iš tiesų menkai rūpinasi ar rūpinasi ne tuo, kuo reikėtų, ir gal iš tiesų nuolat jį žemina: „nieko nesugebi“, „iš tavęs nieko nebus“, „tau tik griovius kasti“, „tinginys, nevykėlis“…

Pirmuoju atveju dirbame su vaiko ar paauglio įsitikinimais – kas ir dėl ko jį skatina taip mąstyti? Kur ir kaip jie iškraipo informaciją, dėl kokių priežasčių susiformavo toks matymas ar mąstymas? Antruoju atveju, joks individualus darbas su vaiku ar paaugliu nepadės, būtina dirbti su šeimos sistema, suprasti, kokių funkcijų ji neatlieka arba atlieka netinkamai, kokias tėvų asmenines ar tarpusavio santykių problemas „pridengia“ arba simptomiškai / kompromisiškai „sprendžia“ šeimos suaugusieji.

Pavyzdžiui, W. Bergmann ir G. Hutner savo knygoje „Priklausomybė nuo kompiuterio“ pateikia iškalbingų praktinių pavyzdžių, kaip paauglio įsitraukimą į vaizdo žaidimus netiesiogiai ir to nesuvokdama gali palaikyti vieniša ir savo asmeninio gyvenimo neturinti mama, kuriai patogu, kad paauglys nesuaugtų ir nepaliktų jos – nors ir „prilipęs“ prie ekrano, jis vis dėlto namuose. O tai, kad įsitraukimas į internetą greičiausiai trukdo jo ateities planams ir savarankiškiems siekiams, ilgainiui lems, kad jis ir toliau liks namuose, priklausomas nuo motinos ir visiškai pavaldus jos rūpesčiui.

Sisteminis požiūris – apimant ne tik šeimos, bet ir kitas vaikui svarbias mokyklos, bendraamžių, platesnio socialinio konteksto sistemas – svarbus bet kokios vaikų ar paauglių raidos supratimui.

U. Bronfenbrenner, garsaus savo ekologine raidos paradigma arba ekosisteminiu požiūriu, nuomone, asmuo vystosi, formuojasi, keičiasi tik sąveikoje su artima ir tolima aplinka, o įvairios asmenį supančios sistemos, beje, sąveikauja tarpusavyje. Kuo tos sąveikos sklandesnės, kuo sistemos geriau bendradarbiauja ir papildo viena kitą, tuo sėkmingesnės raidos, lengvesnio problemų sprendimo ar veiksmingesnių pokyčių galime tikėtis.

Gera žinia yra ta, kad įprastai vaikai ir paaugliai mėgsta eksperimentuoti arba priimti iššūkius, ypač, jeigu tie iššūkiai yra realistiški, pamatuoti, įveikiami. Reikia tik:

1. noro ir sudominimo: taigi turime rasti priežastį, kodėl vaikas ar paauglys turėtų mažiau naudotis internetu;
2. aiškumo, struktūros, realių įveikiamų užduočių: taigi sutarti nuoseklias taisykles ir pasiūlyti tinkamus iššūkius;
3. pasitikėjimo, padrąsinimo ir paskatinimo: taigi gero terapinio aljanso arba darbinio ryšio, paremto bendradarbiavimu ir abipusiu pasitikėjimu.

Atkurti vaikų ir ypač paauglių pasitikėjimą suaugusiais nėra lengva užduotis, nes būtent pasitikėjimo suaugusiais praradimas dažniausiai ir paskatina paauglius likti internete. Be to, jų motyvacija išoriniam pasauliui jau būna labai sumenkusi ir internete randamos veiklos juos pilnai patenkina.

Vis dėlto galima tai pasiekti, pasitelkiant aktyvų ir tikslingą klausinėjimą, skatinant stebėti, eksperimentuoti, išbandyti. Pavyzdžiui, su paaugliu diskutuojame:

• „Ką gauni / randi internete, ko negali gauti / rasti realiame gyvenime?“ – pasitelkiame 100 proc. skalę, kiek tikėtina, kad gali tai gauti Online vs. Offline? Kokio santykio norėtųsi? Koks santykis įmanomas?
• „Ką gauni virtualiame vaizdo žaidime? Ką gauni / randi socialiniuose tinkluose?“ Ką dar – be vaizdo žaidimų – veikdamas tai esi patyręs?
• „Kas, jeigu neturėtum interneto vieną dieną? Dvi dienas? Savaitę?“ – kaip atrodytų tavo diena, ką mąstytum? Kaip jaustumeisi?
• „Kaip jautiesi, kai neturi galimybės prisijungti?“ – patyrinėjame šį jausmą, kokios mintys kyla? Ir pan.

Patyrinėti savo norus, poreikius ir jų atliepimą tinka pasitelkiant kognityvine paradigma paremtus metodus, skatinant įsisąmoninti savo norus, jausmus, mintis, apsvarstant alternatyvius įsitikinimus. Pavyzdžiui, galima pasitelkti pratimą „Noriu-reikia-svarbu“ (žr. pavyzdys čia). 

Įvairios KET technikos ir metodai tinka dirbant ir su paauglių (ne tik suaugusiųjų) PIN.

Aptardamas KET ribotumus vaikų ir paauglių atveju P. Stallard įvardija šiuos esminius:

1. maži vaikai (iki 9-10 metų amžiaus) arba pažintinės raidos sutrikimų turintys vaikai;
2. vaikai ir paaugliai iš disfunkcinių šeimų, kai reikalinga spręsti šeimos kaip sistemos problemas.

Kitais atvejais ir klasikiniai, ir šiuolaikiniai KET metodai, o taip pat DET, įsisąmoninimu grįstos terapijos ir pan. technikos (aprašytos 8 skyriuje), gali būti sėkmingai taikomi paauglių PIN intervencijai.

Vertinga ir veiksminga gali būti pasitelkti Savistabos dienyną, taikyti „Karštos minties perdirbimo“ techniką, be to, įvairias kognityvines technikas, skirtas keisti ir kontroliuoti savo elgesį, ypač „Instrukcijų sau mokymas“ arba technika „Sustok-Pagalvok-Pasirink“ (Intervencijose suaugusiems asmenims). 

Dirbant su mokyklinio amžiaus vaikais ir paaugliais, tiktų pasinaudoti „Šviesoforo“ technika (Stallard, 2010). 

Jausmų supratimui ir susiejimui su tam tikromis situacijomis galima pasitelkti „Jausmų termometrą“. 

Kai vaikų ar paauglių PIN pasireiškia drauge su jų impulsyvumu ar savireguliacijos problemomis, labai tinkamas gali būti „Įsisąmoninimo įgūdžių lavinimas“, dirbant individualiai arba su paauglių grupėmis.

Siekiant įveikti PIN, labai svarbu ne tik mažinti veiklas internete, bet ypač stiprinti santykius bei plėsti mėgiamas veiklas. Neretai tai yra pirmas ir bene sunkiausias žingsnis – vėl imtis veiklos ne internete.

Drauge su paaugliu randamas mėgstamas užsiėmimas arba pageidautina veikla ir išsikeliamas tikslas kiekvieną dieną ar savaitę skirti tam daugiau laiko: pavyzdžiui, daugiau bendrauti su draugais ar šeimos nariais; pasivaikščioti, pabėgioti, pasivažinėti dviračiu ar paspirtuku; klausytis muzikos, piešti, perskaityti knygą…

Mėgiamų veiklų sąrašą plečiant bei įtvirtinant labai svarbu yra su paaugliu dirbančio specialisto bei paauglio artimos aplinkos asmenų palaikymas, paskatinimas, padrąsinimas. Paauglys irgi pamokomas pagirti save, leisti sau pasimėgauti savo pasiekimais (Stallard, 2010).

Jeigu paaugliui tinka ir priimtina, vėlgi vertinga pasitelkti dienoraščio arba savistabos dienyno metodą, fiksuojant mintis ir jausmus atlikus mėgiamą veiklą arba tuomet, kai jos nepavyksta atlikti arba atlikti labai nesinori. 

• Bergmann W., Hutner G. Priklausomybė nuo kompiuterio. Vaga, 2011.
• Deci, E. L., & Ryan, R. M. (2010). Self-Determination. New York, NY: John Wiley & Sons, Inc. 
• Dovydaitienė, M., Jusienė, R. (2014). Konsultavimas mokykloje. Vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 
• Stallard P. Teisingai mąstyk ir gerai jauskis. VšĮ Neuromedicinos institutas, 2010.