Apie motyvuojančio pokalbio esmę, metodologiją ir pritaikymo galimybes dirbant su PIN (Edukacinė medžiaga specialistams)

Motyvuojantis pokalbis (angl. Motyvational Interviewing) yra jau įrodytas efektyvus ir toliau tyrinėjamas pagalbos metodas esant probleminiam elgesiui. Jis pasirodė efektyvus asmenims, besikreipiantiems pagalbos dėl įvairaus sunkiai kontroliuojamo elgesio, tame tarpe priepuolinio alkoholio vartojimo, rūkymo, piktnaudžiavimų cheminėmis medžiagomis (Helen Frost et al., 2018). Probleminis interneto naudojimas savo simptomatika ir geneze yra labai panašus į aukščiau minėtus sutrikimus, todėl motyvuojančio pokalbio intervencijos gali būti tarp pirmųjų, kurių verta imtis siekiant padėti asmenims, susiduriantiems su PIN. 

Motyvacijos reikšmė norimiems elgesio pokyčiams 

Dirbant su probleminiu elgesiu, svarbu suprasti keletą dalykų apie motyvaciją ir jos reikšmę norimiems pokyčiams. Norint pasiekti elgesio pokyčių, kliento motyvacija yra labai svarbi, nes:

• 1. Padeda nustatyti adekvačius pokyčių tikslus,
  2. Didina kliento pastangų intensyvumą, 
  3. Didina kliento įsitraukimą, 
  4. Skatina kliento atkaklumą siekiant tikslų, 
  5. Didina pasitenkinimą procesu (vidinės motyvacijos aspektas),
  6. Didina pasitenkinimą rezultatu (ir vidinės ir išorinės motyvacijos aspektas).
• Motyvacija yra ne stabilus, statinis, bet dinaminis, besikeičiantis veiksnys. 
• Motyvaciją gali keisti įvairūs išoriniai faktoriai, taip pat ir specialisto elgesys.
• Tiesioginė konfrontacija gali padidinti pasipriešinimą ir susilpninti motyvaciją. 
• Teisingai vedamas motyvacinis pokalbis turėtų paskatinti kliento ambivalencijos pokyčiams išreiškimą, išsiaiškinimą ir išsprendimą. 
• Motyvacijos tikslas yra ne įtikinti klientus keistis, bet paskatinti juos atrasti vidinius motyvus pokyčiams. 

Motyvacija stengtis ir daryti pokyčius gyvenime gali būti išorinė (baudimas arba skatinimas) ir vidinė (suvokta pokyčių prasmė ir pokyčių pagrindimas vertybėmis. 

Plačiau apie pokyčių temą motyvuojančio pokalbio metodikos medžiagoje.

Motyvacijos POKYČIAMS sustiprinimas naudojant motyvuojančio pokalbio (MP) metodiką

Motyvacijos teoriją praktiniams terapiniams poreikiams puikiai panaudojo motyvuojančio pokalbio metodikos kūrėjai W. R. Miller ir S. Rollnick (Miller, W. R., Rollnick, S. 2002). 

Svarbūs šios metodikos ypatumai: a) ji sukurta dirbant su priklausomais nuo cheminių medžiagų asmenimis, b) MP gali mokytis ir jį taikyti įvairų pasirengimą turintys asmenys, c) MP yra efektyvus įvairiose kultūrose ir kalbose, d) kaip ir visos terapinės technikos, MP reikalauja nuolat vykstančio mokymosi, praktikos, grįžtamojo ryšio ir supervizijos, kad visiškai taptų darbo įgūdžiu.

Teisingai atliekamas motyvuojantis pokalbis gali padėti ne tik susitvarkyti su iššūkiais, bet ir stiprėti terapiniam aljansui (sveikimą užtikrinančiam ryšiui tarp asmens ir specialisto), kurį skatina tai, kad dažnai asmenys: a) dėl probleminio elgesio kreipiasi ne savo iniciatyva, b) jiems gali būti sunku atsiverti svetimam žmogui, c) jiems gali būti sunku patikėti, kad specialistui tikrai rūpi ir svarbu padėti (nes specialistas tokios problemos neturi ir jo gyvenimo situacija kita). 

Motyvuojantis pokalbis gali būti apibrėžiamas kaip bendradarbiaujanti, į asmenį orientuota komunikavimo forma, leidžianti iššaukti ir sustiprinti pokyčių motyvaciją. Tai bendradarbiaujantis, į tikslą orientuotas komunikacijos stilius, ypatingą dėmesį nukreipiant į pokyčių kalbą. Jis sukurtas priėmimo ir atjautos dvasioje sustiprinti asmens motyvaciją įsipareigoti konkrečiam tikslui, iškeliant ir tyrinėjant paties asmens vidines priežastis daryti pokyčius (Rollnick, S., Miller, W. R., 2011). 

Motyvuojančio pokalbio ypatumai: a) MP – tai ne technikų ar frazių rinkinys, jame svarbu specifinė „dvasia“ ir atmosfera, b) specialistas / terapeutas yra smalsus ir palaikantis, c) ne specialistas / terapeutas, o pats su PIN susiduriantis asmuo suformuluoja, kodėl svarbu keistis, ir tvarkosi su ambivalencija, d) asmuo suvokiamas kaip užstrigęs, o ne nemotyvuotas ar besipriešinantis, e) reikia paskirti laiko ir apsišarvuoti kantrybe, f) specialistas / terapeutas turi gebėti išklausyti, kodėl asmuo iš dalies nenori keistis (t. y. kokie esamos padėties privalumai ir pokyčių minusai), nes tik taip gali padėti asmeniui suprasti ir perdirbti šią informaciją. 

Motyvuojantis pokalbis – tai asmens autonomija, jo išklausymas ir bendradarbiavimas, o ne vadovavimas, mokymas ar jėgos / autoriteto naudojimas. 

Naudojant MP, siekiama išsiaiškinti motyvacinius procesus individo viduje, kurie palengvintų pokyčius. Šis metodas skiriasi nuo labiau „prievartinių“ ar iš išorės skatinančių metodų, kurie motyvuoja keistis. MP neverčia keistis, nes tai gali nesiderinti su paties žmogaus vertybėmis, įsitikinimais ar troškimais, bet labiau skatina pokyčius, kurie prisiderintų prie žmogaus vertybių ir interesų.

Taip dirbti nėra lengva, tam reikia nuolatinės praktikos, tačiau specialistas turi geras sąlygas mokytis ir tobulėti (klientai / pacientai labai greitai parodo, kad suklydome, pvz., sakydami „Taip, bet….“). 

MP skatina klientą / pacientą naudoti tris svarbias sąvokas: 

1.  „Noriu“ – reiškia pasikeitimų svarbą žmogaus gyvenime (Kodėl? Kam? Kuriam tikslui?); 
2. „Galiu“ – reiškia norą keistis, pasitikėjimą savo jėgomis (Kaip?);
3. „Pasiryžęs“ – rodo prioritetus.

MP yra daugiau nei paprastas techninių intervencijų rinkinio panaudojimas. Jį galima apibūdinti kaip ypatingai „dvasingą“ ar vertybinį kelią, kuris atsiranda tarpasmeniniuose santykiuose naudojant šį metodą.  

Tai, kas vadinama motyvuojančio pokalbio dvasia, yra: a) bendradarbiavimas (prieš KONFRONTACIJĄ), t. y.  bendradarbiavimas, pagrįstas kliento požiūriu ir patirtimi, terapeutas nėra ekspertas. Ieškoma abipusio supratimo, b) pažadinimas (IŠSIAIŠKINIMAS, ne idėjų primetimas) kai dedamos pastangos „pažadinti“ vidinę kliento motyvaciją ir įgūdžius, o ne primesti, ką jis turi daryti, c) autonomija (prieš AUTORITARIZMĄ) – pripažįstama, kad jėga, kuri gali padėti pasikeisti, glūdi kliento viduje. 

Tai ne tik suteikia klientui galios, bet jis pats tampa atsakingas už savo veiksmus. Yra daugybė kelių pokyčių link. Klientai yra padrąsinami imtis iniciatyvos sudarydami „galimybių meniu“, kaip pasiekti pageidaujamų pokyčių.

Žemiau išvardinti MP principai, kurių turi laikytis jį naudojantis specialistas: 

• Rodykite empatiją – pamatykite dalykus kliento akimis;
• Palaikykite asmeninį kliento efektyvumą – dažniausiai klientai yra patyrę nesėkmių, todėl svarbu išryškinti jų stiprybes ir taip padidinti pasitikėjimą savo jėgomis;
• „Žaiskite“ / „šokite“ su pasipriešinimu – venkite tiesioginės konfrontacijos, paskatinkite klientus padaryti išvadas savarankiškai; 
• Stiprinkite neatitikimų suvokimą – padėkite suvokti neatitikimą tarp to, „kur klientas yra“ ir „kur norėtų būti“, remkitės klientų vertybėmis ir padėkite suprasti, kad dabartinis jo elgesys vis labiau nutolina svarbius jo tikslus; 
• Išgirskite ir „pagarsinkite“ kalbėjimą apie pokyčius. 

MP metodologija naudoja šiuos įrankius, padedančius pasiekti norimų tikslų: 

• Atviri klausimai (angl. Open questions) nėra atsakymų „Taip” / „Ne“, skatinama galvoti, analizuoti, suprasti; 
• Skatinimas ir palaikymas (angl. Affirmation) – atitinkantys tikrovę, nuoširdūs padrąsinimai, įrodantys esamas kliento stiprybes; 
• Atspindintis / reflektyvus klausymasis (angl. Reflective listening) – išreiškiama empatija ir iš kliento perspektyvos išryškinama jo ambivalencija, nukreipiant dėmesį nuo pokyčių negatyvių aspektų į pozityvius; 
• Išvados / apibendrinimas (angl. Summarizing) – perduoda susidomėjimą, supratimą ir akcentuoja svarbius komunikacijos išvadų aspektus. Klientui atsiranda galimybė pasiruošti ) „veiksmui“ kai naudojami: a) trumpi apibendrinimai (gal galime apibendrinti, ką jūs tik ką pasakėte?), b) išsamesni apibendrinimai (apibendriname, ką išgirdome ir kas vyksta, geriausia naudojant kognityvinės elgesio terapijos modelį), c) baigiamasis apibendrinimas (sesijos ar gydymo etapo pabaigoje, įdiegiant viltį ir pasiryžimą tolesniems pokyčiams ir sveikimui).

Pagrindinis MP įrankis yra pokyčio pokalbis.

Pokyčio pokalbis (akronimai angl. DARN: Desire, Ability, Reason, and Need,  CAT: Commitment, Activation, and Taking Steps, DARN-CAT) vyksta kai klientas supranta savo motyvaciją ir išreiškia pasirengimą pokyčiams. Jį sudaro: 

• Parengiamasis pokyčio pokalbis (DARN):  
  • Troškimas – aš noriu pasikeisti (angl. Desire);
  • Gebėjimas – aš galiu pasikeisti (angl. Ability);
  • Priežastis – man svarbu pasikeisti(angl. Reason);
  • Poreikis – man reikia pasikeisti(angl. Need).
• Įgyvendinantysis pokyčio pokalbis (CAT) (angl. Implementing change talk)
  • Įsipareigojimas – aš įgyvendinsiu pokyčius (angl. Commitment);
  • Aktyvacija –  aš esu pasiruošęs, nusiteikęs, trokštu pasikeist (angl. Activation);
  • Pradėjimas – veikti aš imuosi tam tikrų veiksmų (angl. Taking steps).

Kaip minėta skiltyje aukščiau, pagrindinis motyvuojančio pokalbio įrankis yra įgyvendinantysis pokyčio pokalbis (CAT) (angl. Implementing change talk):

• Įsipareigojimas – aš įgyvendinsiu pokyčius (angl. Commitment);
• Aktyvacija – aš esu pasiruošęs, nusiteikęs, trokštu pasikeist (angl. Activation);
• Pradėjimas – veikti aš imuosi tam tikrų veiksmų (angl. Taking steps).

Žemiau išvardytos pokyčio pokalbio (CAT) skatinimo strategijos:

• Užduokite skatinančius, atvirus klausimus, kurių atsakymai paskatins pokalbį apie pokyčius. Tokie klausimai galėtų būti: „Kaip aš galėčiau padėti šioje situacijoje?“, „Kaip norėtumėte pakeisti šią situaciją?“, „Gal galite man padėti suprasti šį … jūsų elgesį?“, „Kokia nauda galėtų būti sukontroliavus šį elgesį?“, „Kas galėtų atsitikti, jeigu mažintumėte laiką prie ekrano?“
• Tyrinėti sprendimų pusiausvyrą. Paklauskite, kokie yra „už“ ir „prieš“, vertinant tiek pasikeitimus, tiek pasilikimą dabartinėje situacijoje.
• Geri dalykai / nelabai geri dalykai. Paklauskite apie pozityvias ir negatyvias aptariamo elgesio puses.
• Klauskite detalių/pavyzdžių. Pokalbio apie pasikeitimus metu paprašykite daugiau detalių: „Kokiu būdu?“, „Papasakokite man daugiau“, „Kodėl taip atrodo?“, „Kada paskutinį kartą tai nutiko?“
• Atsigręžkite į praeitį. Paklauskite apie ankstesnius laikus, kai dar nebuvo atsiradęs probleminis elgesys „Kas tuo metu buvo geriau, kitaip?“
• Pažvelgti į priekį. Paklauskite, kas gali nutikti, jeigu situacija nesikeis, išliks ta pati. Užduokite stebuklingą klausimą: „Jeigu Jums pasisektų 100 proc. pakeisti tai, ką norite, kas pasikeistų?“, „Kokį norite matyti savo gyvenimą po penkerių metų?“
• Radikalūs klausimai. „Koks blogiausias dalykas galėtų įvykti, jeigu nieko nekeisite?“, „Koks geriausias dalykas galėtų įvykti, jeigu įgyvendinsite šiuos pokyčius?“
• Naudokite pokyčių liniuotes. Paklauskite, skalėje nuo 1 iki 10, kaip svarbu pakeisti PIN (nurodyti konkretų elgesį), kai 1 yra visiškai nesvarbu, o 10 – ypač svarbu? Tęskite: „Ir kodėl jūs esate ___ ir nesate ___ (pažymėti mažiausią nurodytą skaičių)?“, „Kas nutiktų, jeigu galėtumėte pasiekti šį skaičių ___?“ (parašyti aukštesnį skaičių), arba „Kiek savimi pasitikite, kad galite įgyvendinti norimus pokyčius?“
• Išsiaiškinkite tikslus ir vertybes. Paklauskite, ką klientas vertina. Ko jis nori gyvenime? Paklauskite, kaip dabartinis elgesys dera su jo tikslais ir vertybėmis, ar jis padeda realizuoti svarbius tikslus, ar jiems trukdo ar neturi jokios įtakos?
• Apsimestinai palaikykite neigiamas nuostatas: Palaikykite ambivalentiškumo negatyviąją pusę. „Galbūt ________ Jums vartojimas yra toks svarbus, kad to neatsisakysite, kad ir kiek reikėtų už tai sumokėti.“

Pasiekti tikslų padeda MP įgūdžiai, išvardyti žemiau:

1. Reflektyvus klausymasis. Tai atsakas į kliento teiginius, reflektuojantis, ką klientas kalbėjo ar turėjo galvoje. Tai yra procesas:
   • Girdėjimas to, ką klientas pasakė;
   • Spėjimas, ką jis turėjo galvoje;
   • Grąžinimas klientui kitais žodžiais.

„Taip, tai buvo daug iššūkių keliantis laikas Jums ir kaip matyti, Jūs jau esate pasiruošęs padaryti tai, ką reikės tam, kad Jūsų gyvenimas taptų geresnis.“ 

2. Atjautos naudojimas, labai padedantis įgauti pasitikėjimo ir susidedantis iš šių komponentų:

• Matykite;
• Klausykite;
• Neteiskite;
• Supraskite;

3. Trijų žingsnių MP intervencija:

• Prašykite leidimo: „Ar tikrai norėtumėte, kad pasidalinčiau keletu faktų?“
• Pasiūlykite: Pasidalinkite keletu faktų arba įžvalgų / pasiūlymų. Tai turi būti faktai, o ne įsakymai ar vertybinės nuostatos ir turi būti pritaikomi konkrečiam asmeniui.
• Sužadinkite: „Ką galvojate apie tai?“, „Kiek tai tiktų ir jūsų gyvenimui?“ 

4. Skatinimas ir palaikymas / afirmacijos. Gerbkime ir vertinkime asmens (savi)vertę, su galimybe augti ir keistis kaip ir jo valią apsispręsti, ar ir kada tai daryti. Mūsų pareiga yra (pa)stebėti asmens stiprybes, teisingus žingsnius ir intencijas. Asmens stiprybių ir resursų pastebėjimas ir išryškinimas didina pasitikėjimą. Būkime tikslingi, specifiški ir venkime nepagrįstų pozityvių vertinimų!

5. Atviri klausimai skatina GALVOTI apie atsakymą, vietoje galvojimo, kaip atsakyti instinktyviai.

„Kokiu būdu šis pokytis galėtų pagerinti jūsų gyvenimą?“, „Kas svarbiausia Jums?“, „Gal galime pažvelgti, koks gyvenimas galėtų būti po 5 metų?“  

6. Autonomijos gerbimas. Nesakykite: „Tik Jūs galite nuspręsti, kaip toliau elgtis, bet jeigu ir toliau nieko nekeisite, niekas ir nepasikeis“. Sakykite: „Tik Jūs galite nuspręsti, kaip toliau elgtis“ (ir daugiau nieko nesakykite).
7. Išklausymas, o ne mokymas. Išklausykite. Suteikite informacijos (ne per daug, labai ribotai). Vėl išklausykite (sužinokite reakciją į naują informaciją).

8. Pasipriešinimą mažinančios reakcijos: „Papasakokite daugiau, kodėl susirūpino Jūsų artimieji“, „Atrodo, kad nemažai galvojote apie tai?“, „O kodėl norėtumėte mažiau …“ 

Naudodami MP siekiame, kad asmenys sesijos metu ir po jos: a) jaustųsi saugūs, b) jaustųsi įgalinti, c) būtų susidomėję, d) atgavę viltį, e) bendradarbiautų, f) norėtų ateiti į kitą konsultaciją. 

Apibendrinant galima teigti, kad motyvacija yra energijos mobilizavimas, siekiant maksimaliai patenkinti poreikius.

Kiek motyvacija veikia, priklauso nuo motyvuojančio šaltinio. Kai motyvacijos šaltinis yra šalia mūsų, ji neveikia. Kai šaltinis yra šalia arba mūsų viduje, ji veikia trumpą laiką. Tačiau kai šaltinis yra viduje ir veikia išvien su mūsų vertybėmis, motyvacija veikia ilgą laiką.

Dar veiksmingesnė yra įsisąmoninta motyvacija. Tai reiškia, kad ji eina kartu su įsipareigojimu. Taip pat ji realizuojama nuolatiniu darymu, kad ir labai mažais žingsneliais. Ji neturi neiginių (ne koks nenoriu būti, bet koks noriu būti) ir atsisakoma kritikos bei neigiamų vertinimų, o daugiau dėmesio skiriama pasidžiaugimui ir pagyrimams.

Ieškant įsisąmonintos vidinės motyvacijos, svarbu atsakyti, kodėl man tai yra svarbu. Tą galima padaryti įsisąmoninus savo mintis, jausmus, impulsus veikti… Įsisąmoninti nėra lengva, tam reikia praktikos. Todėl nelaukime įkvėpimo, o imkimės veiksmų. Veiksmai ir jų rezultatai įkvepia ir motyvuoja.

Teikiant pagalbą asmenims, susiduriantiems su PIN, galima panaudoti šiame puslapyje pateikiamą praktinę metodinę medžiagą.
Ji tinka ir kai patys asmenys su PIN nori pasinaudoti savipagalbos priemonėmis. 

Šiame skyrelyje pateiksime informaciją apie tai, kas yra įsisąmoninimu (angl. Mindfulness, toliau MNF arba dėmesingas įsisąmoninimas) grįsta psichologija ir kodėl ji veikia esant PIN. 

Anglišką žodį Mindfulness galima versti kaip pilnaprotavimas, įsisąmoninimas, sąmoningumas, dėmesingumo ir įsisąmoninimo praktika, dėmesingas įsisąmoninimas, sąmoningas dėmesingumas, atida. 

Šiuolaikinių įsisąmoninimu grįstos psichologijos metodikų pradininkas yra amerikietis Jon Kabat-Zinn (Zinn, 1979, 1990), psichologijos ir molekulinės biologijos mokslų daktaras, medicinos profesorius, Masačusetso universiteto medicinos centro Streso valdymo klinikos įkūrėjas, dirbęs Bostone, JAV.  

Įsisąmoninimo psichologija grįstos intervencijos šiuo metu vis plačiau naudojamos įvairiose psichologinės sveikatos stiprinimo, sutrikimų prevencijos ir jų psichologinio gydymo srityse. 

Per pastarąjį dešimtmetį įsisąmoninimu grįstos intervencijos buvo tiriamos kaip specializuotos pagalbos priemonės esant įvairiam su priklausomybe susijusiam elgesiui, tokiam kaip piktnaudžiavimas alkoholiu, nikotinu, nelegalių medžiagų vartojimas. 

Tyrimai rodo, kad MNF intervencijos sumažina probleminį elgesį, priklausomybes palaikantį potraukį  ir piktnaudžiavimą medžiagomis moduliuodamos kognityvinius, emocinius ir psichofiziologinius procesus, neatsiejamus nuo savireguliacijos ir atlygio apdorojimo (Garland, Howard, 2018). 

Be jokios abejonės, pats įsisąmoninimo procesas (savo minčių, emocijų, kūno pojūčių ir impulsų veikti suvokimas) yra labai svarbus suprantant, kas vyksta, kaip mes elgiamės ir kokios tokio mūsų elgesio pasekmės. Aukščiau minėtame savireguliacijos procese labai svarbios yra MNF praktikose akcentuojamos pauzės, elgesio stabdymo ir sąmoningo elgesio planavimo praktikos. 

Įsisąmoninimu pagrįsti terapiniai metodai (angl. Mindfulness-based treatment approaches) – tai: 

• Dėmesio valdymas:
  • Įsisąmoninimas, kur dėmesys yra;
  • Sąmoningas apsisprendimas, kur norime, kad jis būtų;
  • Sąmoningas dėmesio nukreipimas link norimo objekto;
  • Dėmesio išlaikymas (dėmesio „nuklydimo“ pastebėjimas ir grąžinimas prie norimo objekto).
• Realybės (išorinės ir vidinės) įsisąmoninimas. MNF – tai neutralus tęstinis esamojo laiko momento įsisąmoninimas, padedantis atpažinti savo mintis, jausmus ir elgesį tuo pat metu, kai jis atsiranda, nepereinant į įprastas automatines reakcijas.  

Kitas Jon Kabat-Zinn naudojamas MNF apibrėžimas sako, kad tai ĮSISĄMONINIMAS,  atsirandantis kai mes tam tikru būdu sukoncentruojame dėmesį:

• tikslingai (dėmesį valingai koncentruojame į tam tikrus patyrimo aspektus);
• į esamą momentą (kai mūsų protas „nuslenka“ į praeitį arba ateitį, mes vėl valingai jį gražiname į dabartį);
• nevertinant ir neteisiant (vyksta tik neutralus stebėjimas ir dėmesingo įsisąmoninimo procesas pripažįstant/priimant tai kas vyksta).

Arba tai dėmesio sutelkimas ypatingu būdu tikslingai – į esamą momentą – nevertinant. Arba tai tam tikras visaapimantis, nevertinantis, orientuotas į dabarties momentą įsisąmoninimas, kai kiekviena mintis, pojūtis ar jausmas dėmesio lauke yra pripažįstami / priimami tokie, kokie jie yra. 

Jon Kabat-Zinn dar yra MNF apibūdinęs taip: „Tai gebėjimas būti sąmoningam savo gyvenime. Tai galimybė pamatyti ir pajausti kiekvieną gyvenimo akimirką ir jos išskirtinumą. Tai jausmas, kad esi daugiau gyvas ir daugiau gyvenantis. Tai  galimybė tiesiogiai naudotis savo galingais vidiniais resursais įžvalgoms, transformacijoms ir sveikimui“. 

Nors dėmesingas įsisąmoninimas savo esme ir savo tikslais yra labai paprastas, jo praktika yra sudėtinga. Taip yra todėl, jog MNF praktikos tikslas yra sugebėti nuolat atsigręžti į dabartinį momentą ir jame būti, kad ir kas tuo metu vyktų, o mes sudėtingų ar diskomfortą keliančių patirčių instinktyviai vengiame.  

Šiuo metu klinikinėje praktikoje dažniausiai taikomi du įsisąmoninimu pagrįsti terapiniai metodai  (angl. Mindfulness-based treatment approaches):

• Įsisąmoninimu pagrįstas streso valdymas  (angl. Mindfulness-based stress reduction (MBSR));
• Įsisąmoninimu pagrįsta kognityvinė terapija  (angl. Mindfulness-based cognitive therapy (MBCT).

Intervencijos, taikomos šiose metodikose, didele dalimi persidengia ir gali būti naudojamos teikiant pagalbą dėl PIN. 

Įsisąmoninimu pagrįsti terapiniai metodai taip pat taikomi šių sutrikimų atvejais: 

• valgymo sutrikimų, 
• nerimo sutrikimų, 
• seksualinių disfunkcijų, 
• piktnaudžiavimo alkoholiu ir cheminėmis medžiagomis, 
• probleminio elgesio, 
• šeimos santykių problemų, 
• lėtinio skausmo, 
• vėžio,
• kt. somatinių ligų simptominiam gydymui ir kt.   

Egzistuoja ir kitos besiremiančios įsisąmoninimu grįstos psichologijos pasiekimais metodikos: 

• Įsisąmoninimu pagrįstas streso valdymas  (angl. Mindfulness-based stress reduction (MBSR));
• Įsisąmoninimu pagrįsta kognityvinė terapija  (angl. Mindfulness-based cognitive therapy (MBCT));
• Įsisąmoninimu praktikų mokymas organizacijose (angl. Mindfulness in organizations);
• Įsisąmoninimu grįsta tėvystė / motinystė (angl. Mindful parenting);
• Įsisąmoninimu grįstas valgymas (angl. Mindfulness based eating awarenes training, MB-EAT);
• Įsisąmoninimu grįsta atkryčio prevencija (angl. Mindfulness based relapse prevention).

Profesionalus ir struktūrinis šių metodikų naudojimas reikalauja specialaus mokymosi ir pasirengimo, tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, programų elementus savo kompetencijų ribose gali taikyti visi teikiantys pagalbą dėl PIN specialistai (asmens sveikatos priežiūros, visuomenės sveikatos ir švietimo). 

Įsisąmoninimu pagrįstas streso valdymo (angl. MBSR) metodikos milžinišku greičiu išplito JAV, Europoje ir pasaulyje. Jų efektyvumas buvo įrodytas daugelio sutrikimų atvejais ir įvairiame kontekste (ligoninėse, kalėjimuose, mažą išsilavinimą turintiems ir mažas pajamas gaunantiems žmonėms, didelėse įmonėse ir korporacijose, mokyklose ir t. t.). 

Praktikuojant įsisąmoninimu grįstą psichologiją galima išmokti įvairių įgūdžių, tokių kaip: 

• Dėmesingumas ir koncentracija. Galimybė koncentruoti ir sąmoningai valdyti dėmesį. 
• Savo minčių, emocijų / jausmų ir kūno pojūčių įsisąmoninimas. Galime panaudoti savo neurofiziologinius resursus geriausiu būdu ir daryti išmintingus sprendimus remdamiesi gerai įsisąmoninta informacija. 
• Sugebėjimas būti dabartyje. 
• Sugebėjimas decentruotis. Galimybė „pamatyti“ savo mintis, jausmus ir kūno pojūčius tarsi iš šalies, neįsitraukiant į skausmingą kentėjimą ir tuo būdu palikti resursų išmintingesniems sprendimams. 
• Sugebėjimas pripažinti, priimti realybę, neprisirišant ir neteisiant. Tai suteikia galimybę matyti kuo objektyvesnę informaciją. 
• Gebėjimas „paleisti“. Atsiranda įgūdžiai panaudoti fiziologinius fenomenus (pavyzdžiui, kvėpavimą) „leisti praeiti“ disfunkcinėms (neigiamoms automatinėms) mintims, emocijoms ir kūno pojūčiams. 
• Galimybė funkcionuoti „buvimo“, o ne tik „darymo“ režime. Gebėjimas tiesiog „(iš)būti“ tuo metu, nesiekiant jokio specialaus tikslo (pvz., kol vaikai užaugs…), būsenos (atsipalaidavimo, laimės), gali labai padėti susidūrus su realiomis išorinėmis ar vidinėmis problemomis.
• Savo kūno ir kūno pojūčių pripažinimas/priėmimas. Tai suteikia galimybę suvokiant realybę sąmoningiau nuspręsti, ką norime daryti toliau. 

Mokant valdyti stresą pasitelkus MNF metodus žmonės skatinami per struktūriškai atliekamas praktikas kasdieniniame gyvenime natūraliai įdiegti adaptyvumą (gebėjimą prisitaikyti) ir funkcionalumą suteikiančius bei lavinančius įgūdžius. 

Pagrindiniai MNF (dėmesingu įsisąmoninimu) grįstų praktikų siekiai: a) suvokti realybę tokią, kokia ji yra (kiek tai galima), nebūtinai įsitraukiant į „darymo“ režimą, b) suvokti savo vidinę realybę (mintis, emocijas, elgesį, fizinius pojūčius), c) priimti / pripažinti išorinę ir vidinę realybę, d) mokėti sutelkti dėmesį į norimus reiškinius ir išlaikyti jį (nuolat grįžtant).

Įsisąmoninimu grįstose programose, taip pat ir dirbant su PIN, mokymas ir praktika įvairiose tradicijose remiasi šiais trimis svarbiausiais elementais: 

1) dėmesingo įsisąmoninimo ugdymas naudojant formalias praktikas, tokias kaip kūno skenavimas, sėdėjimo meditacija, kitos meditacijos (pvz., kvėpavimo), dėmesingi judesiai bei neformalios praktikos (buvimo esamame momente ir dėmesingo įsisąmoninimo praktikavimas kasdieniniame gyvenime atitinkamai vaikštant, valgant, bendraujant ir t. t.); 

2) požiūrio į gyvenimą, pasižyminčio geranoriškumu, smalsumu ir noru būti esamame momente su atsirandančiomis patirtimis, ugdymas. Tai daroma per formalias praktikas ir šių praktikų dėka laikui bėgant vis daugiau tokio požiūrio (ir atitinkamai sąveikavimo su savimi ir aplinka) atsiranda savaime; 

3) žmogaus pažeidžiamumo suvokimas. Naudojant MNF meditacines praktikas galima suprasti, įsisavinti ir naudoti tą suvoktą faktą, kad, nors skausmas / diskomfortas yra neatskiriama žmogiškosios egzistencijos dalis, yra būdų, kaip neįsitraukti į įprastą praktiką jį stiprinti ir ilginti intensyviai reaguojant. 

MNF kaip dėmesingo įsisąmoninimo treniravimas (per formalias praktikas ir įsisąmonintas įprastas veiklas) skatina vadinamojo naujoko proto  (angl. Beginner’s mind) vystymąsi, kai kiekviena (nebūtinai nauja) patirtis suvokiama taip, lyg tai būtų pirmasis kartas. 

Įsisąmoninimo praktikos padeda mąstymo žievės, užtikrinančios sąmoningus sprendimus ir migdolinio kūno, dalyvaujančio stipriomis emocijomis grįstuose elgesio pasirinkimuose, konkurencijoje. Todėl, praktikuojant pasiekiamas vis didesnis minčių, jausmų, kūno pojūčių, elgesio įsisąmoninimas, emocinės reakcijos priimamos be (savęs) kaltinimo ir stebint, atsiranda galimybė būti atlaidesniais teisėjais sau, pagerėja bendras dėmesio įsisąmoninimas ir valdymas. Taip pat atsiranda galimybė dažniau taikyti išminties pauzes ir valdyti savo pasirinkimus. 

MNF grįstose streso valdymo (MBSR) pratybose lavinami šie įgūdžiai:

• Dėmesio koncentravimas; 
• Minčių, emocijų, jausmų ir kūno pojūčių įsisąmoninimas;
• Buvimas „čia ir dabar“;
• Decentracija (žvilgsnis iš šalies);
• Atvirumas išgyvenimams; 
• Buvimas, kaip alternatyva darymui, tikslo siekimui ir pan.;
• Dėmesio sutelkimas į kūno siunčiamus signalus;
• Neprisirišimas prie kylančių minčių ar jausmų, jų „paleidimas“.

Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo (MBSR) principai yra: 

• Vertinimo atsisakymas (angl. Non-judging) – buvimas nešališku savo išgyvenimų liudininku;
• Kantrybė (angl. Patience) – supratimas, kad viskam turi ateiti savas laikas;
• Naujoko protas (angl. Beginner’s mind) – pasirengimas viską matyti tarsi pirmą kartą, žvelgti į savo išgyvenimus nesiremiant praeitimi.
• Pasitikėjimas (angl. Trust) – tikėjimas savo minčių, jausmų ir intuicijos pagrįstumu.
• Siekimo atsisakymas (angl. Non-striving) – pasiryžimas leisti dabarčiai būti tokiai, kokia ji yra, neturėjimas kito tikslo kaip tik leisti sau būti tokiam, koks šiuo metu esi.
• Susitaikymas (angl. Acceptance) – atvirumas ir noras matyti viską taip, kaip šiuo metu yra.
• Neprisirišimas (angl. Letting go) – sugebėjimo pripažinti, kad išgyvenimai ir potyriai prasideda ir baigiasi, lavinimas.

Šiais principais vadovaujantis vykdomas praktinis MNF metodikų mokymas, kol atitinkami įgūdžiai, atsiradę praktikavimosi metu, tampa žmogaus gyvenimo dalimi.

MBSR metodika gali būti sėkmingai taikoma ne tik somatinėmis ir psichinėmis ligomis sergantiems pacientams, bet ir sveikiems asmenims: a) gebėjimui įveikti stresą stiprinti, b) kūrybingumui lavinti, c) darbo kokybei gerinti, d) bendravimo efektyvumui didinti, e) gyvenimo kokybei gerinti.

MNF pratybos ir MBSR gali būti naudinga kiekvienam, norinčiam geriau suvokti save ir savo jausmus, tvarkytis su nuolatiniu diskomfortu, būti produktyvesniu ir kuo dažniau jausti pasitenkinimą. 

Svarbu, kad MNF požiūris į save, aplinką ir gyvenimą – tai priešingybė distresą sukeliantiems abejojimams ir atmetimui, antipatijai ir neapykantai savo mintims, jausmams, kūno pojūčiams, vaizdiniams ir kitiems mūsų proto produktams, kitiems žmonėms ir išoriniams objektams, kad ir kokie „blogi“ ar „bjaurūs“ jie būtų. 

MNF praktikos skirstomos į formalias praktikas, kurios atliekamos specialiai tik įgūdžių lavinimo tikslais ir neformalias praktikas – kai kita, asmeniui būdinga veikla atliekama dėmesingai ir sąmoningai.

Pastaba: Daugumą žemiau aprašytų praktikų galima rasti „Žmogaus psichologijos instituto“ sukurtuose vaizdo įrašuose, kurių komplektas skelbiamas Youtube platformoje:  https://www.youtube.com/playlist?list=PLmHV7q4OY3fb1QtttHHDLBX4_Xexq-tG2 .

Svarbiausios klasikinės FORMALIOS praktikos (atliekamos specialiai praktikavimo tikslais), ugdančios įsisąmoninimo įgūdžius: 

• Praktika naujoko protui – (Duonos / Razinos) pratimas;
• Kūno skenavimas;
• Meditacija sėdint;
• Kvėpavimo meditacija ir kitos trumpos meditacijos;
• Dėmesingi judesiai (joga);
• Įsisąmonintas / dėmesingas vaikščiojimas (formalus);
• Malonių, nemalonių ir neutralių patirčių registravimas.

Svarbiausios siūlomos formalios praktikos atliekamos dirbant būtent su PIN:

• Elgesio ir sprendimų pauzė;
• Minčių-Emocijų-Elgesio-Kūno stebėjimo praktika;
• Įsisąmoninimu grįstos dėmesio valdymo / nukreipimo technikos;
• „SOBER“ praktika;
• Situacijos „stebėtojo“ vietoje „dalyvio“ praktika;
• Koncentracijos į dabartį praktika;
• Įsisąmoninto elgesio praktika;
• Atjauta grįstos praktikos.

Svarbiausios NEFORMALIOS praktikos (kai bet kokį elgesį atliekame dėmesingu įsisąmonintu būdu), ugdančios įsisąmoninimo įgūdžius:

• Įsisąmonintas / dėmesingas vaikščiojimas (neformali praktika);
• Įsisąmonintas / dėmesingas bendravimas;
• Įsisąmonintas / dėmesingas dienotvarkės susidarymas;
• Įsisąmonintas / dėmesingas kompiuterio naudojimas (derinti formalią praktiką su neformalia).

 Žemiau pateiktose lentelėse apibūdinsime svarbiausias įžvalgas, gaunamas naudojant svarbiausias formalias praktikas. 

 Dėmesingo įsisąmoninimo praktikų dienoraštis 

Ką svarbu žinoti atliekant „Įsisąmonintų kūno judesių” praktikas

Įsisąmoninti kūno judesiai tarsi mūsų kūno „apgyvendinimas“ iš naujo, padedantis būti savyje, esamame momente ir suvokti bei priimti tai.

Iš naujo mokomasi, kaip kūno pojūčiai gali padėti sutelkti dėmesį į realybę ir esamą momentą. Atsiranda gebėjimas naudojant judesius grįžti į esamą momentą, įjunkus į užsitęsusias įkyrias negatyvias mintis. Sąmonėje „sujungia“ kūną ir protą bei jausmus, atsiranda visumos ir naujų galimybių gyvenime jausmas. 

Kūnas įsisąmoninamas dinamikoje / judesyje. Taip nuo pratimų momentų terapinėje aplinkoje tampa lengviau pereiti prie realybės, užtvirtinami įgūdžiai (ypač tam pasitarnauja dėmesingas vaikščiojimas). 

Patirtis, įgautas pratimų metu, galima ekstrapoliuoti į kitas gyvenimo sritis. Pavyzdžiui: balansavimas pozoje tampa galimas tik nebūnant sustingus, bet nuolat „atnaujinant“ stovėseną.  Taip ir gyvenime, balanso suradimas – tai procesas, o ne jo pabaiga. 

Dėmesingai įsisąmonintas perėjimas iš vieno pratimo / pozicijos į kitą suteikia galimybę mokytis būti esamame laike net ir turint intenciją keisti situaciją. Žmonės dažnai funkcionuoja priešingai, pereinamuose laikotarpiuose prarasdami esamojo laiko pajautimą ir įsisąmoninimą, nes koncentruojasi į tai, kas bus, o ne kaip į vietą, į kurią norima patekti. 

Tam tikros tikslingai priimtos kūno padėtys turi betarpišką poveikį mūsų protinei ir emocinei būsenai. Pavyzdžiui: atsistojimas į tiesią, tačiau nesustingusią padėtį („kalno“ poza, tada-asana) dažnai sukelia „savęs suturėjimo“, tvirto „stovėjimo ant žemės“, orumo ir vidinės jėgos jausmą; susirietimas ant žemės („vaiko“ poza)  suteikia ramybės, poilsio ir saugumo pojūčius. 

Kūno ir kvėpavimo įsisąmoninimas

Tai trumpa meditacija, skirta padėti nurimti ir įsitvirtinti dabartiniame momente.

• Visų pirma, susiraskime  sau patogią kūno padėtį: atsigulkime ant kilimo ar kilimėlio, atsisėskime ant tvirtos kėdės su tiesia atkalte, pagalvėlės arba ant meditacijai skirtos kėdės. Jeigu sėdime ant kėdės, leiskime savo pėdoms visiškai atsiremti į grindis, nesukryžiuokime kojų, leiskime savo stuburui išsitiesti, tačiau neįsitempti. Tokiu būdu mūsų laikysena tampa ori ir patogi, o ne sustingusi ar įsitempusi. Jeigu gulime ant nugaros, nesukryžiuokime kojų, šiek tiek pasukime savo pėdas į priešingas puses, o rankas ištieskime ir truputį patraukime nuo šonų. 
• Jeigu patogu, užsimerkime arba bandykime žiūrėti laisvai žemyn šiek tiek į priekį nuo savęs. Atkreipkite dėmesį, įsiklausykime į kylančius savo kūno pojūčius, atsiradusius nuo sąlyčio su jį palaikančia atrama. Kelias akimirkas patyrinėkime šiuos pojūčius. 
• Sutelkime savo dėmesį ir perkelkime jį į savo pėdas taip, kad mūsų „dėmesio žibintas“ apšviestų kojų pirštus, padus, kulnus, pėdų viršų ir kulkšnis. Įsiklausykime, susitelkime į visus fizinius pojūčius, kuriuos kas akimirką galime pajusti savo pėdose ir kulkšnyse. Stebėkime, kaip šie pojūčiai atsiranda ir išnyksta mūsų sąmonėje. Jeigu jokių pojūčių nekyla, įsidėmėkime ir tai. Tiesiog pripažinkime, kad jokių pojūčių šiuo metu nejaučiame. Tai visiškai normalu: mes neskatiname pojūčių atsiradomo specialiai. Mes paprasčiausiai pastebime, kiek sugebame, tai, kas jau yra. 
• Dabar… leiskime sau praplėsti savo dėmesį ir vidiniu žvilgsniu pažvelkime į abi savo kojas (pėdas, čiurnas, blauzdas, kelius ir šlaunis). Palaikykime šiek tiek abi kojas savo „dėmesio centre“ – pastebėkime bet kokius fizinius pojūčius, kylančius jose. 
• Dabar…  leiskime išplėsti savo dėmesį taip aprėpdami dubenį bei klubus, apatinę nugaros dalį, juosmens sritį ir apatinę pilvo dalį. Pabandykime pajusti savo liemenį, krūtinę ir nugarą iki pat pečių, stebėdami visus liemenyje kylančius kūno pojūčius arba įsisąmonindami tų pojūčių nebuvimą. 
• Dabar… atkreipkime savo dėmesį iš pradžių į kairiąją ranką, patyrinėkime pojūčius joje…  Tada… į dešiniąją ranką, patyrinėkime pojūčius joje… 
• Dabar… perkelkime dėmesį į kaklą…, veidą…, galvą…, kol galiausiai sąmonėje dėmesingumu aprėpsime visą savo kūną. 
• Jeigu galime, leiskime visam kūnui ir jame kylantiems pojūčiams būti tokiems, kokius juos jaučiame. Mums nereikia nieko kontroliuoti ar keisti. Kiek tik įmanoma, leiskime pojūčiams būti tokiems, kokius juos atrandame ir pajaučiame… 
• Dabar perkelkime dėmesį tarsi į savo kūno centrą – pilvo srityje kylančius pojūčius įkvepiant ir iškvepiant. Įsisąmoninkime, kaip keičiasi šios kūno srities fiziniai pojūčiai kvėpuojant ir judant pilvo sienelei. Jeigu norime, padėkime savo ranką ant pilvo keliems įkvėpimams ir pajuskime, kaip jūsų pilvas kyla ir leidžiasi. Kiekvieno įkvėpimo ir kiekvieno iškvėpimo metu leiskime sau visiškai pajausti ir įsisąmoninti savo kvėpavimą. 
• Mums nereikia  stengtis kaip nors kontroliuoti savo kvėpavimo – tiesiog leiskime kvėpavimui vykti savaime. 
• Anksčiau ar vėliau galbūt pastebėsime, kad mūsų mintys nukrypsta nuo kvėpavimo: pradedame mąstyti, planuoti, prisiminti arba įsivaizduoti. Pastebėjus, kad taip nutiko, nekritikuokime ir nekaltinkime savęs, neskubėkime skubotai grąžinti dėmesio atgal į kvėpavimą. Tiesiog pamažu suvokime, kur nukrypo mūsų mintys ir, kai jausimės pasiruošę, labai švelniai, bet užtikrintai perkelkime savo dėmesį atgal prie kvėpavimo stebėjimo. 
• Mūsų mintys vėl ir vėl nukryps kitur. Nepamirškime, kad tikslas yra tiesiog tai pastebėti, o vėliau švelniai grąžinti dėmesį į kvėpavimą. Grąžindami savo dėmesį atgal, žiūrėkime į tai kaip į galimybę ugdyti savyje kantrybę ir atjautą. Tai ir yra meditacija, tai ir yra dėmesingumo ugdymas. Priminkime sau, kad pastebėti, jog dėmesys nukrypo ir grąžinti mintis atgal vėl ir vėl – tai ir yra ši praktika. 
• Dabar…, jeigu norime, galime leisti sau dar savarankiškai šiek tiek pratęsti pratimą, nuolat sugrąžinant prie kvėpavimo savo dėmesį, jam nukrypus. Galime leisti kvėpavimui pabūti kaip inkarui, išlaikančiam mus dabartyje.

SOBER praktika (angl. Stop-Observe-Breathe-ExpandAwarness-Respond Mindfully, SOBER)

S – Stop – Sustokime. Pagundų keliančiose situacijose sustokime, nutraukime automatinio piloto režimą. Pradėkime stebėjimą ir įsisąmoninimą.
O – Observe – Stebėkime. Atsitraukę iš automatinio piloto stebėkime kas vyksta mintyse, emocijose, kūne, impulsuose veikti.  Į stebėjimą įtraukime ir diskomforto būseną.
B – Breathe – Kvėpuokime. Susijunkime su dabarties momentu per kvėpavimą.
E – Expand awareness – Įsisąmoninkime ir išplėskime dėmesingą įsisąmoninimą nuo kvėpavimo į visas sritis (mintis-emocijas-kūną-elgesį).
R – Respond mindfully: suformuokime pilnaprotaujantį, išmintingą, vedantį prie norimų pasekmių atsaką esamoje situacijoje.  

Apie dialektinę elgesio terapiją ir jos pritaikymo galimybes dirbant su PIN 

Dialektinė elgesio terapija (DET) – šiuolaikinės, moksliniais įrodymais grįstos psichoterapijos rūšis, naudojanti priėmimo ir pokyčių (iš čia žodis dialektika), emocijų valdymo ir elgesio planavimo technikas. DET elgesio terapija naudoja ir kognityvinės elgesio terapijos bei MNF metodikas ir principus, juos išplečiant, papildant ir pritaikant specifinėms problemoms, tame tarpe probleminiam elgesiui. 

DET pradžioje buvo kurta kaip suicidinio ir save žalojančio elgesio valdymo metodologija, tačiau greitai jos indikacijos išsiplėtė ir efektyvumas buvo įrodytas dirbant su: emociškai nestabilios asmenybės sutrikimu ir ypatumais, piktnaudžiavimais bei priklausomybėmis, depresija, potrauminiu streso sutrkimo sindormu, įvairiais elgesio sutrikimais, impulsyviu valgymu, taip pat  gali padėti ir taikant klasikinį KET. 

Metodologija sukurta apie 1990 metus remiantis filosofiniu dialektikos principu: hipotezė (pokyčiai arba priėmimas), antitezė (priėmimas arba pokyčiai) ir sintezė (ir priėmimas, ir pokyčiai). Tikslas – padidinti žmonių emocinės ir kognityvinės reguliacijos įgūdžius, mokant juos atpažinti trigerius, sukeliančius stiprias emocines ir elgesio reakcijas bei mokant su jais dirbti. Taip pat mokoma įvykių/minčių/emocijų ir jausmų/impulsų veikti bei elgesio valdymo įgūdžių

Metodologija sukurta dr. Marsha M. Linehan kartu su bendraautoriais. Dialektinė elgesio terapija yra terapinė programa,  kurios pagrindinis tikslas yra padėti žmonėms „kurti gyvenimą, kurį verta gyventi“. Kai DET yra sėkmingas, pacientas/klientas išmoksta suplanuoti, suformuluoti, siekti ir siekti tikslų bei geriau susidoroti su įprastomis gyvenimo problemomis. 

Dialektinė elgesio terapija susideda iš 4 dalių: a) dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness), b) emocijų reguliavimo, c) tarpasmeninių santykių reguliavimo; d) distreso toleravimo. Žemiau pateiktuose darbalapiuose/lentelėse apibūdinsime technikas, naudojant DET šiose keturiose dalyse. 

DET principai kilo stebint save žalojančius, emociškai nestabilius pacientus, kuriems reikia: (besąlygiško) priėmimo, jausmų ir išgyvenimų validizacijos (jos reikia ir mums). Po priėmimo ir validizacijos eina pokytis: prekontempliacija, kontempliacija, pasirengimas pokyčiui, veiksmas ir palaikymas. Reikia pripažinimo, kad jų elgesys irgi kažkaip veikia, tačiau galima išmokti geresnių alternatyvų. Todėl tikslas įgauti įgūdžių, siekiant „gyvenimo verto gyvenimą“ paciento prasme. 

DET dėmesys verto gyventi gyvenimo kūrimui yra platesnis terapinis tikslas nei probleminio elgesio mažinimas, simptomų valdymas ar paliatyvi priežiūra (Dimeff, L., Linehan, M. M., 2008). Dialektinės elgesio terapijos metodikos skirtos įvairių sutrikimų terapijai ir konkrečiai probleminiam elgesiui yra kruopščiai išdėstytos šiose knygose (praktiniuose vadovuose): 

1. Marsha M. Linehan. DBT® Skills Training Handouts and Worksheets, Second Edition, 2014.
2. Marsha M. Linehan. DBT Skills Training Manual, Second Edition Second Edition, Available separately: DBT Skills Training Handouts and Worksheets, Second edition, 2014.
3. William E. Joyce. Dialectical Behavior Therapy for Addiction: The Easy Self – Help Guide – Simple Steps to Conquering Addictions to Porn – Eating Disorders – Substance Abuse – Alcohol and Drugs – Online Gambling,   2019.
4. Lane Pederson, Cortney Pederson. The Expanded Dialectical Behavior Therapy Skills Training Manual, 2nd Edition: DBT for Self-Help and Individual & Group Treatment Settings Paperback, 2020.
5. Matthew McKay et al. The Dialectical Behavior Therapy Skills Workbook: Practical DBT Exercises for Learning Mindfulness, Interpersonal Effectiveness, Emotion Regulation. (A New Harbinger Self-Help Workbook) Paperback, 2019.
6. Rebecca E. Williams), Julie S. Kraft,The Mindfulness Workbook for Addiction: A Guide to Coping with the Grief, Stress, and Anger That Trigger Addictive Behaviors Paperback, 2022.
7. Suzette Glasner-Edwards The Addiction Recovery Skills Workbook: Changing Addictive Behaviors Using CBT, Mindfulness, and Motivational Interviewing Techniques (New Harbinger Self-help Workbooks) Paperback, 2015.

Naudojant DET, visų pirma siekiant keisti elgesį, reikia įsisąmoninti elgesio, kurį norime keisti, priežastis. Todėl, elgesio analizės metu nagrinėjama visa eilė įvykių, vedančių prie konkretaus elgesio atlikimo ir palaikymo: „Kas įvyko prieš tai? Kas vyko vėliau?“ Kartais problema yra ne probleminio elgesio buvimas, o efektyvaus elgesio nebuvimas.  Trūkstamų ryšių analizavimas gali padėti nustatyti, kokie veiksniai trukdo atsirasti efektyviam, norimam ar reikalingam elgesiui. 

Siekiant padėti klientui, pasižyminčiam probleminiu elgesiu, tame tarpe PIN, naudojamos šios DET technikos:

• Standartinės KET technikos emocijų reguliavimui (remiantis modeliu mintys-emocijos-elgesys, žr. skyrių Nr. 8.4, apie Kognityvinę-elgesio terapiją, KET).
• Realybės testavimas. 
• Distreso toleravimo metodikos.
• Dėmesingas įsisąmoninimas ir pastangos būti ir elgtis sąmoningai, kaip kontempliatyvių meditacinių praktikų pasekmė.
• Asertyvumo/tvirtabūdiškumo mokymas.
• Terapinis aljansas (remiantis principu “mokau ir spaudžiu” (supažindinu su pasekmėmis, bet iš meilės).

 Dirbant su klientais pagal DET siekiama: 

• Padidinti kliento galimybes. Klientai, kurie emociškai yra labai sutrikę, dažniausiai stokoja gebėjimo efektyviai reguliuoti emocijas; jiems reikia išmokti naujų įgūdžių, kartais gali būti reikalingi ir medikamentai. DET padeda padidinti klientų motyvaciją keistis, kai  jie dažnai jaučiasi bejėgiški, negalintys keistis, turi susiformavusį įprotį būti pasyvūs susidūrę su problemomis. Jiems reikalinga pagalba, kad būtų motyvuoti mokytis naujų reakcijos būdų ir juos panaudoti. Svarbu užtikrinti, kad naujai įgyti kliento įgūdžiai būtų naudingi natūralioje aplinkoje: kadangi emocijų reguliavimo sutrikimas trukdo naujai išmoktus įgūdžius pritaikyti lengvai, juos reikia nukreipti konkrečioms užduotims ir aplinkybėms. 
• Padidinti terapeuto galimybes ir motyvaciją efektyviau gydyti klientą. Kliento emocinis nestabilumas, nesiliaujančios krizės ir suicidinis elgesys silpnina terapeuto motyvaciją ir eikvoja resursus. Todėl terapeutui reikalinga parama, motyvacija ir priemonės, kurios padeda lavinti savo (o tuo pačiu ir klientų) įgūdžius. 
• Struktūrizuoti aplinką taip, kad ji palaikytų terapeutą ir padidintų kliento galimybes. Ypač esant tikimybei, kad sesijos metu gali paaštrėti emocijos ir krizės. Sesijos dalyvis turi žinoti savo vaidmenį, ką turi daryti ir ko nereikia daryti. Kai terapija nepavyksta, dažniausiai taip nutinka todėl, kad kažkuris metodas nepasiteisino ir terapija negalėjo patenkinti kliento poreikių.  

Visas darbas su klientais vykdomas laikantis šių principų: 

•  Klientai nori pasiekti pagerėjimą.
•  Klientai viską daro, kaip tik gali geriausiai. 
• Klientams negali nepavykti, jeigu yra naudojama DET.
• Į savižudybę linkusių klientų gyvenimas esamuoju momentu yra nepakeliamas. 
• Klientai privalo mokytis naujo elgesio įvairiose situacijose.
• Klientai nėra kalti dėl visų savo problemų, bet vis vien privalo jas išspręsti.
• Klientams gali daryti geriau, labiau stengtis ir/arba turėti daugiau motyvacijos keistis. 

Darbalapiuose / lentelėse pateikiame praktinę, įgūdžių lavinimui skirtą informaciją, mokančią analizuoti ir reguliuoti savo elgesį, naudojantis DET principais. Ją gali naudoti ir teikiantys pagalbą specialistai ir patys klientai, norėdami geriau suprasti savo galimą kelią atsisakant probleminio elgesio. 

Mokyti identifikuoti emocijas: skenuojant pojūčius, identifikuojant emocijas sukeliančias mintis, treniruojantis tiksliai jas įvardinti. Mokant atpažinti meta-emocijas (emocijas dėl emocijų) (pagal Steven Hayes ir kt., pirminės emocijos yra švarus diskomfortas, o antrinės emocijos – purvinas diskomfortas) [žr. knygą Mindfulness and Acceptance for Addictive Behaviors: Applying Contextual CBT to Substance Abuse and Behavioral Addictions (2012). Edited by Steven C. Hayes and Michael Levin]. 

Todėl asmenims, pasižymintiems probleminiu elgesiu, tame tarpe PIN svarbu mokyti elgtis nesuderinamai su antrinių (purvinų) emocijų kilimu. O tai reiškia konfrontuojant su „jaučiuosi blogai“, mokyti suprasti emocijų adaptyvią ir disfunkcinę dalis, mokytis priėmimo strategijų, mokytis moduliacijos strategijų, mokytis fiziologinių relaksacijos technikų, mokytis minčių restruktūrizacijos metodikos (remiantis KET principais ir, be abejo,  mokytis lankstumo pereinant nuo moduliacinių prie priėmimo strategijų. 

Tvarkantis su disfunkcinėmis emocijomis galioja bendras algoritmas ir prie konkrečių emocijų išdėstyti papildomi patarimai.

Emocijas galima valdyti kiekviename etape (situacija, situacijos vertinimas, atsako formavimas), renkantis iš kuo daugiau alternatyvų:

• Per kognityvinę pertvarką (keičiant interpretacijas). 
• Per alternatyvias interpretacijas.
• Taisant mąstymo klaidas.
• Tiesiogiai per biologinius mechanizmus.
• Keičiant kūno pojūčius. 
• Nukreipiant dėmesį ne į emocijas ar kognicijas, bet į kūno pojūčius ir juos optimizuojant. 
• Keičiant elgesį. 
• Darant alternatyvius pasirinkimus.
• Keičiant santykį su emocijomis / jausmais.

Kognityvinė ir elgesio terapija (KET) yra bene labiausiai ištirta ir moksliniais tyrimais patvirtinta psichoterapinė metodika ar net metodikų grupė, padedanti asmenims, turintiems nerimo, nuotaikos, miego, elgesio sutrikimų, o taip pat pasižymintiems probleminiu elgesiu (tame tarpe PIN). KET remiasi modeliu, kad žmogaus mintys, emocijos, kūno fizinės reakcijos ir elgesys yra tarpusavyje susiję ir daro vieni kitiems įtaką, o viskas vyksta tam tikrose aplinkos sąlygose.

Išsamų KET intervencijų ir technikų aprašą rasite čia.

Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (Acceptance and commitment therapy, ACT, paprastai tariama kaip angliškas žodis „veiksmas“) yra psichoterapijos forma, taip pat klinikinės elgesio analizės atšaka.

Tai empiriškai pagrįsta psichologinė intervencija, kurios metu naudojamos priėmimo ir sąmoningumo strategijos kartu su įsipareigojimo ir elgesio keitimo strategijomis, siekiant padidinti psichologinį lankstumą.

Metodiką sukūrė Steven C. Hayes su bendraautoriais. ACT tikslas nėra pašalinti sunkius jausmus; veikiau būti su tuo, ką duoda gyvenimas, ir „judėti link vertybėmis grįsto elgesio“. 

Priėmimo ir įsipareigojimo terapija kviečia žmones atsiverti nemaloniems jausmams, išmokti į juos nereaguoti per daug, nevengti diskomforto situacijų ir siekti vertybinių tikslų [Steven C. Hayes PhD, Michael Levin MA. Mindfulness and Acceptance for Addictive Behaviors: Applying Contextual CBT to Substance Abuse and Behavioral Addictions [1 ed.] 2012; Troy DuFrene, Kelly G. Wilson. The Wisdom to Know the Difference: An Acceptance and Commitment Therapy Workbook for Overcoming Substance Abuse. 2012] . 

Ši terapijos rūšis jau pasirodė efektyvi ir keičiant probleminį elgesį. Tyrimai parodė nemažas metodikos perspektyvas keičiant probleminį elgesį, taip pat ir esant priklausomybėms, nors tolimesnių tyrimų poreikis yra didelis. [F De Groot, M Morrens, G Dom [Acceptance and commitment therapy (ACT) and addiction: a literature review] Tijdschr Psychiatr . 2014;56(9):577-85. PMID: 25222094]. 

Priėmimo ir įsipareigojimo terapijos (ACT) terminas reiškia:
a) priėmimą tų išorinių ir vidinių (mintys, emocijos/jausmai, kūno pojūčiai) veiksnių, kurių  mes negalime kontroliuoti ir
b) įsipareigojimą ir pasiryžimą keisti tuos dalykus, kuriuos norime ir galime pakeisti. Tačiau šį keitimą daryti ryžtingai, net ir susiduriant su sunkumais, skausmu ar diskomfortu. 

Taigi, pagrindinis ACT tikslas yra padėti žmogui / sau nuolat kurti prasmingą, turiningą, suteikiantį pilnatvę ir įdomų gyvenimą, priimant neišvengiamus gyvenimo netobulumus (iššūkius, kliūtis, skausmą, diskomfortą).

ACT praktinius pagrindus sudaro:
a) įsisąmoninimo psichologijos praktikos,
b) priėmimas (tai gavimas to, kas yra siūloma),
c) įsipareigojimas ir pasiryžimas (tikslas – ne pasijausti geriau, bet gyventi gyvą gyvenimą, žodis gyvenimas nuo žodžio gyvas, o tai reiškia mirtingas ir su skausmu…), vertybėmis grįsto gyvenimo siekimas. 

Pradžioje galima padaryti savo kentėjimo inventorizaciją atsakant į klausimus:
a) kokie yra mano sunkumai, skausmai ir diskomfortai?,
b) kiek laiko juos turiu?,
c) ką dariau elgdamasis disfunkciškai?
d) kiek resursų tam sueikvojau?
e) kokie viso to  rezultatai? 

Bene svarbiausiais priėmimo ir įsipareigojimo metodologijos komponentas yra padėjimas klientams įsisąmoninti bene tvariausią savo asmenybės dalį – vertybes.

Svarbu pabrėžti, kad žmonių įsitikinimai – tvaru, tačiau vertybėmis grįsti įsitikinimai ir taisyklės – dar tvariau.

Vertybės – tai ką darome, kai niekas nežino ir ką darome, net jeigu patiriame neigiamas pasekmes. Vertybės turėtų būti mūsų laisvas pasirinkimas – sunku atskirti nuo primestų. Vertybės yra tai, ką darome, o ne tai, ką teigiame. Vertybės formuoja vidinę motyvaciją.

Vertybes suprasti gali padėti klausimai:

• Kas man yra iš tiesų labai svarbu?
• Kas man suteikia pasitenkinimo?
• Kas mane motyvuoja?
• Ko aš iš tikrųjų noriu?
• Ką aš mėgstu veikti?
• Kam esu pasirengęs skirti savo gyvenimą?
• Kokias savybes vertinu kituose?
• Kas man sukelia pyktį ar erzina? (tai, kas vyksta, priešinga vertybėms). 

Naudojant šią metodiką pagalbos klientams eigoje vertybėmis grįsto gyvenimo siekimas priešpastatomas probleminiam elgesiui ir jo pasekmėms.

Tai ypač tinka dirbant su PIN, todėl, kad PIN labai sutrikdo kasdienį žmogaus gyvenimą, santykius, darbinę veiklą ir užkerta kelią vertybiniams tikslams siekti.

Šios programos rėmuose užtenka pasinaudoti aukščiau pateiktais klausimais užduodant juos klientui arba sau ir taip prieš pastatant probleminiam elgesio naudojimui labai svarbius vertybinius tikslus.  

Atkrytis yra simptomų ir/ar probleminio elgesio pasikartojimas, kai dėl buvusių pastangų tie simptomai ir/ar probleminis elgesys buvo išnykę arba reikšmingai sumažėję.

Atkryčio prevencija yra kognityvinių ir elgesio priemonių, skirtų sumažinti atkryčio riziką ir jo sunkumą, rinkinys/strategija/sistema.

Atkryčio prevencija apima:
a) „paslydimo“ [angl. lapse] prevenciją, išlaikant norimą sveiką/funkcionalų elgesį ir
b) „paslydimo“ suvaldymą (jeigu „paslydimas“ įvyksta tam, klientas skatinamas nesugrįžti prie disfunkcinio elgesio, o toliau dėti pastangas sveikimui).    

Atkryčio prevenciją sudaro  šios pagrindinės strategijos: 

1. Kognityviniai ir elgesio metodai, skirti stiprinti kontrolę ir mažinti potraukį PIN, skatinti susilaikymą bei analizuoti ir vertinti buvusius atkryčius, kad galima būtų jų išvengti ateityje. 
2. Socialinių, aplinkos, emocinių, kognityvinių faktorių bei antecedentų mažinimas. 
3. Gyvenimo būdo keitimas. 

Siekiant padėti asmeniui, pasižyminčiam PIN, labai svarbi pagalbos dalis yra atkryčio prevencija. Todėl KET skiria daug dėmesio atkrytį skatinančių procesų analizei ir prevencinių priemonių kūrimui.

KET modeliai, apibūdinantys atkryčio vystymosi procesą, pateikti paveikslėlyje. 

Absoliuti dauguma lėtinių ligų, reikalaujančių ilgalaikio gydymo ir priežiūros turi atkryčio riziką.

Atkrytis yra ligos simptomų pasikartojimas po tam tikrą laiką trukusio palengvėjimo arba net simptomų išnykimo (remisijos). Ne išimtis yra ir psichikos ir elgesio sutrikimai, ypač probleminis elgesys ir priklausomybės. Daugelis tyrimų rodo, kad net gavus struktūrinę terapijos programą apie 40-60 proc. priklausomybes turinčių asmenų patiria atkrytį [https://nida.nih.gov/publications/drugs-brains-behavior-science-addiction/treatment-recovery].

Tačiau, klinikinė patirtis rodo, kad savarankiški bandymai nutraukti probleminį elgesį, ypač jam įsigalėjus, atkryčiu baigiasi dažniausiai. Todėl, dirbant su probleminiu elgesiu pasižyminčiais asmenimis arba ieškant savipagalbos priemonių būtina iš anksto ruoštis atkryčiui ir imtis priemonių jo prevencijai.  

Atkryčio prevencija (AP) yra kognityvinis ir elgsenos metodas, kuriuo siekiama nustatyti ir užkirsti kelią didelės rizikos atkryčiui, visų pirma naudojant dvi strategijas:

1. atpažinti riziką atkryčiui keliančias situacijas, kuriose gali padidėti impulsai probleminiam elgesiui ar svarbūs artėjantį atkrytį identifikuojantys simptomai;
2. turėti iš anksto parengtą atkryčio prevencijos planą, apimantį aiškius žingsnius ir priemones, kurių reikia imtis numatant didelę atkryčio riziką. 

Šiuo metu vis daugiau suprantama, kad esant PIN, taip pat kaip ir priklausomybių atveju atkryčio prevencijos priemonės yra būtinos [Severin Hennemann, Sylvia Farnsteiner, Lasse Sander. Internet- and mobile-based aftercare and relapse prevention in mental disorders: A systematic review and recommendations for Internet Interventions Volume 14, December 2018, Pages 1-17]. Šiioje skiltyje pateiksime atkryčio prevencijos priemones, kurios gali padėti ir specialistams ir patiems paslaugos vartotojams, asmenims, pasižymintiems PIN. 

ATKRYČIO VENGIMO STRATEGIJA

Norint išvengti atkryčio labai svarbu, kad klientai žinotų, jog atkrytis kartais būna ir kad galima jo riziką sumažinti, o vis tiek jam atsiradus su tuo susitvarkyti.

Verta vadovautis principu „Forewarned is forearmed“ – „Jeigu esi perspėtas iš anksto, esi apsiginklavęs iš anksto“. Klientų žinios bei įgūdžiai veiksmingai kontroliuojant simptomus padidina pasitikėjimo savimi/terapija/intervencijomis jausmą ir skatina pozityvius veiksmus susidūrus su atkryčio iššūkiu. 

Terapijoje kuo anksčiau svarbu pabrėžti paciento bendradarbiavimą ir aktyvumą terapijoje, tai pat  kartu klientu išsikelti tikslą, kad pacientas taptų sau terapeutas. Jau nuo pradžios reikėtų ruoštis terapijos nutraukimui ir Įvertinti atkryčio riziką bei imtis priemonių jai mažinti. 

Terapijos eigoje kartu su pacientu reikėtų nuolat monitoruoti terapijos progresą, siekti, kad terapijos progresas skatintų paciento pasitikėjimą savo jėgomis ir realias galimybes susitvarkyti su iššūkiais. Taip pat  verta reguliariai įsisąmoninti, ką išmokome ir kaip tai galima panaudoti ir generalizuoti“ įgūdžius – mokytis juos taikyti kuo bendresniame kontekste. Be to, reikia skatinti ne tik kliento aktyvumą sesijos metu, bet ir aktyvumo atliekant veiklos planos užduotis bei dirbant tarp sesijų reikšmę. 

Terapijos pabaigoje siekiant atkryčio prevencijos reikia: a) dirbti su įsitikinimais/schemomis, gyvenimo būdą keisti į funkcionalesnį, identifikuoti ankstyvus perspėjimo ženklus, b) įsisąmoninti didelės rizikos situacijas, c) susikurti greito reagavimo planą, c) turėti galimų išorinės pagalbos resursų sąrašą,d) terapiją baigti retinant sesijas, e) turėti palaikomąsias sesijas. 

 Atkryčio prevenciją reikėtų įtraukti į pagalbos klientams struktūrą planuojant sesijas, ypač prieš suplanuotą terapijos pabaigą. 

Sesijose prieš terapijos pabaigą rekomenduojama:  

• Apžvelgti įgautas žinias, įgūdžius ir progresą. Aptarti, kaip šį turtą galima panaudoti kuo daugiau ir plačiau. 
• Identifikuoti „perspėjančius“ ženklus, nusistatyti jų monitoravimo sistemą ir veikimo planą. 
• Pasiruošti didelės rizikos situacijoms (naudoti rolių žaidimus)

Palaikančiųjų/pastiprinančiųjų sesijų metu rekomenduojama: 

• Pagrįsti jų reikalingumą ir gauti grįžtamąjį ryšį iš paciento
• Nusistatyti susitikimo laiką iš anksto
• Sesijos metu užimti pasyvesnę (konsultanto) poziciją
• Stengtis žiūrėti į problemą kaip į iššūkį, su kuriuo galima susitvarkyti panaudojant gautas žinias ir įgūdžius
• Įtraukti pacientą į sesijos turinio planavimą
• Parodyti, kaip galima tvarkytis su sunkumais atitinkamai reaguojant į tokius, kurie atsiranda sesijoje

Sesijose, jeigu vis dėlto atkrytis įvyksta: 

• Pabandykite padėti pacientui teisingai suprasti atkryčio atsiradimą naudojant KET modelį
• Įsisąmoninkite atkryčio reikšmę pacientui ir jo nuostatas ligos/gydymo/savęs atžvilgiu
• Sukurkite aiškią tvarkymosi su atkryčiu strategiją ir tuoj pat ją pradėkite įgyvendinti
• Pasirinkite jau turimas žinias ir įgūdžius (kartais jau seniai nenaudotus), kuriuos galite tuoj pat pritaikyti 
• Išgaukite iš paciento bendradarbiavimo įsipareigojimą ir pasirengimą su kuo didesne išmintimi tvarkytis su iššūkiu. 

ATKRYČIO PREVENCIJOS PLANO SUDARYMAS

• Pasirinkite pacientą iš savo praktikos/save/pažįstamą asmenį, kuriam būtų reikalingas atkryčio prevencijos planas
• Sudarykite atkryčio prevencijos planą, naudodami kuo daugiau iš šių elementų: 
  • Gyvenimo būdo pakeitimai, siekiant sumažinti atkryčio riziką
  • KET metodikų, galinčių užkirsti kelią depresijos/nerimo sutrikimo atkryčiui repeticijos 
  • Ankstyvųjų pranašiškų ženklų sąrašo sudarymas
  • Greito reagavimo plano sudarymas (žr. žemiau)
  • Išorinės pagalbos gavimas.

Atkryčio prevencijos planai turi apimti: 

• KET gautų žinių ir įgūdžių stiprinimą ir repetavimą, 
• gyvenimo būdo pokyčių planavimą ir įgyvendinimą, 
• ankstyvą reagavimą į iššūkius,
• esant sunkesniems susirgimams, dažnai tinkamiausia strategija – naudoti gydymą vaistais + KET. KET padeda tinkamai naudoti medikamentus ir gali būti su jais derinama. 

Dirbant su probleminiu elgesiu svarbu žinoti, kad:  

• Pacientų mokymas apie atkrytį ir jų pasiruošimo galimam atkryčiui didinimas mažina jo riziką
• KET yra labai tinkamas atkryčio prevencijos metodas
• Kuo mažiau lieka simptomų po gydymo, tuo atkryčio rizika mažesnė, todėl svarbu kuo kruopščiau užbaigti gydymą
• KET atkryčio prevencijos modelis žiūri į pacientus kaip į besimokančius tapti savo pačių terapeutais
• Viena iš svarbiausių atkryčio prevencijos strategijų – susikurti „ženklų-pranašų“ stebėjimo sistemą, kita – greito, aiškaus reagavimo plano turėjimas

Demonstracinis terapijos  kursas (2-6 mėnesiai ir ilgiau), sudarytas iš trijų etapų: 

1. Motyvacijos stiprinimo etapas (1 savaitė), 
2. Aktyvios terapijos etapas (4-8 savaitės, konsultacijos ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę),
3. Palaikomojo gydymo etapas (4-12 savaičių, ne rečiau kaip 1 kartą per dvi savaites).

Plačiau apie jį bei šios temos (žemiau) – čia:
Edukacinė medžiaga asmenims, pasižymintiems PIN, padedanti siekti sveikimo
Probleminio elgesio įveikos įgūdžiai (informacija vartotojams)
Atkryčio prevencija (informacija asmenims, pasižymintiems PIN)

Besidomintiems giliau. Norintiems sužinoti daugiau ir toliau gilintis į šią temą, rekomenduojame šias knygas:   

• Marlatt, A. G., Donovan, D. M. Relapse Prevention: Maintenance Strategies in the Treatment of Addictive Behaviors, 2nd Ed. 2005.
• Sarah Bowen, Neha Chawla, G. Marlatt, A. Mindfulness-Based Relapse Prevention for Addictive Behaviors: A Clinician’s Guide. 2010.
• Turner, N., Welches P., Conti, S. Mindfulness-Based Sobriety: A Clinician’s Treatment Guide for Addiction Recovery Using Relapse Prevention Therapy, Acceptance and Commitment Therapy, and Motivational Interviewing. 2014.
• Witkiewitz, K.A., Marlatt, G. A. Therapist’s Guide to Evidence-Based Relapse Prevention (Practical Resources for the Mental Health Professional) (Practical Resources for the Mental Health Professional). 2007.

1. Aboujadoude, E. (2010).  Problematic Internet use: an overview. World Psychiatry. 2010 Jun; 9(2): 85–90. doi: 10.1002/j.2051-5545.2010.tb00278.x 
2. Billieux, J., Van der Linden, M. (2012). Problematic Use of the Internet and Self-Regulation: A Review of the Initial Studies, March 2012The Open Addiction Journal 5(S1): 24-29. doi:10.2174/1874941001205010024. https://www.researchgate.net/publication/261878329_
   Problematic_Use_of_the_Internet_and_Self-Regulation_A_Review_of_the_Initial_Studies  
3. Burkauskas J. et al. (2022). Prevalence of Problematic Internet Use during the COVID-19 Pandemic June, 2022. Current Opinion in Behavioral Sciences 
4. Burkauskas, J. et al. (2020). Psychometric Properties of the Nine-Item Problematic Internet Use Questionnaire (PIUQ-9) in a Lithuanian Sample of Students Front Psychiatry. 2020 Nov 12;11:565769.  doi: 10.3389/fpsyt.2020.565769. eCollection 2020.
5. Frost, H. et al. Effectiveness of Motivational Interviewing on adult behaviour change in health and social care settings: A systematic review of reviews. PLoS One. 2018; 13(10): e0204890.
6. Garland, E. L., Howard, M. O. (2018). Mindfulness-based treatment of addiction: current state of the field and envisioning the next wave of research, Addiction Science & Clinical Practice Volume, Article number: 14 (2018)].
7. Gjoneska, B. et al. (20220. Problematic use of the internet during the COVID-19 pandemic: Good practices and mental health recommendations Compr Psychiatry. 2022 Jan; 112: 152279. Published online 2021 Oct 20. doi: 10.1016/j.comppsych.2021.152279.
8. Glasner-Edwards, S. (2015). The Addiction recovery skills workbook. Changing Addictive Behaviors Using CBT, Mindfulness and Motivational Interviewing Techniques. New Harbinger Publications.
9. Kabat‐Zinn J. (2003). Mindfulness‐based interventions in context: past, present, and future. Clinical Psychology: Science and Practice. 10 (2): 144–156. doi:10.1093/clipsy.bpg016. https://cdn.shopify.com/
   s/files/1/0250/0853/files/cpsp_paper_2003_ffad3d83-aea9-4eea-b33d-2d34a1c21d8e.pdf?60
10. Kabat-Zinn, J. (1990). Full catastrophe living: Using the wisdom of your body and mind to face stress, pain and illness. New York: Delacorte.
11. Király, O. (2020). Preventing problematic internet use during the COVID-19 pandemic: Consensus guidance Compr Psychiatry. 2020 Jul; 100: 152180. Published online 2020 May 12. doi: 10.1016/j.comppsych.2020.152180
12. Maslow, A. H. (1987). Motivation and personality (3rd ed.). Delhi, India: Pearson Education).
13. Miller, W. R. & Rollnick, S. (2002). Motivational Interviewing: Preparing People to Change Addictive Behaviour (2nd edn ) Guilford Press, 2002.
14. Mitcheson, L. et al. (2010). Applied Cognitive and behavioral Approaches to the Treatment of Addiction. A Practical Treatment Guide. Wiley-Blackwell.
15. Perkinson, R. R. et al. (2014). The Addiction Treatment Planner. 5th edition. Wiley.
16. Problematic internet use: A scoping review – longitudinal research on a contemporary social problem, 2006–2017.
17. Spada M. M. 1 . (2013). An overview of problematic internet use, 2014 Jan; 39(1):3-6. doi:10.1016/j.addbeh. 2013.09.007. Epub 2013 Oct 2. An overview of problematic internet use – PubMed (nih.gov).
18. West R. (2006). Theory of Addiction. Oxford, England: Blackwells, 2006.
19. Young, K. S., Nabuco de Abreu, C. (eds.) (2011). Internet Addiction. A handbook and Guide to Evaluation and Treatment. Wiley.