Intervencijos VAIKAMS IR PAAUGLIAMS su PIN
Jeigu specialistai tinkamai atpažino PIN ar jo sukeliamas papildomas problemas, o jaunieji naršytojai ir jų tėvai – pripažino (žr. 7 skyrių PIN atpažinimas ir rekomenduojamas pagalbos algoritmas vaikams ir paaugliams), kad tai problema ir ją reikia spręsti, kitas svarbus klausimas – ką daryti toliau? Kaip padėti įveikti PIN vaikystėje ir paauglystėje?
Veikimas bus tikslingas ir greičiausiai sėkmingas, jeigu aiškiai atsakysime į esminį klausimą: kas lemia, kad būtent šis vaikas arba jaunuolis būtent tokiomis aplinkybėmis būtent tiek laiko leidžia internete? Kokios paties jauno žmogaus (asmuo) savybės prie to prisideda? Kiek ir kuo prisideda atsakingi artimiausi žmonės (emocinė ir socialinė aplinka)? Ką galima daryti su internetu, jo pasiekiamumu (skaitmeninė aplinka)?
Kaip padėti įveikti PIN vaikystėje ir paauglystėje?
Vokiečių psichoterapeutai W. Bergmann ir G. Hutner (2011 m.) taikliai kompiuterinius žaidimus lygina su „ramentais“ vaikui, kuris savomis kojomis vaikščioti nepajėgus, nes nuo mažens nepratintas ir nemokytas vaikščioti, galbūt traumuotas ir todėl negalintis vaikščioti, gal išgąsdintas ir nedrįstantis vaikščioti. Būtent vaizdo žaidimuose jis tampa pajėgus, drąsus, gali vėl ir vėl save išmėginti, treniruotis nebijodamas suklysti, jaustis reikalingu, o neretai – ir tiesiog gyvybiškai svarbiu komandos nariu. Jis tampa didžiulės žaidėjų bendruomenės nariu.
Panašiai socialiniuose tinkluose gali pajusti artumą su daugybe žmonių, be to, išlaikydamas atstumą, nepatirdamas gėdos, drovumo, kurdamas išgalvotą savąjį „aš“, tokį, kokiu norėtų save matyti… Būtinai patyrinėkime, kas trukdo šiam vaikui ar paaugliui tai daryti – patirti – realybėje?
Internete randamas veiklas – žaidimus, socialinius tinklus, begalybę įdomios vaizdo medžiagos ir informacijos – galėtume palyginti su maisto papildais bei pakaitalais. Šie būna įvairūs – kartais visai kokybiški ir turintys vertės (kaip ir dalis veiklų internete). Tačiau kartais maisto pakaitalai yra itin kaloringi ir kupini skonio stipriklių, be to, iš tiesų – menkaverčiai.
aigi pirmiausia svarbu įvertinti, kiek vertingi ir tinkami yra šie maisto pakaitalai (internetinės veiklos). Antra, bet kuriuo atveju būtinas saikas – juk net ir kokybiškiausi maisto papildai negali pakeisti šviežio ir kokybiško maisto.
Taigi atsakomybė už tai, kuo ir kaip vaikus „maitiname“, laimei ar deja, vėl dažniausiai tenka tėvams bei ugdytojams. Būtent jiems kartais lengviau ir paprasčiau griebtis menkaverčių maisto pakaitalų, „kad tik vaikas pavalgytų“ arba pasiūlyti tokio maisto, kai negali parūpinti tinkamesnio, vertingesnio.
Toliau vadovaujantis šiais palyginimais, jokiu būdu negalima atimti iš sunkiai vaikščiojančio vaiko „ramentų“, jeigu neturime ką jam pasiūlyti vietoj jų arba jeigu nesame įsitikinę, kad vaikas gali be jų apsieiti. Taigi vien riboti interneto laiko ar juo labiau jį visiškai atimti, uždrausti – neužtenka. O ir nereikia, nes internetas reikalingas mokytis ar kitoms prasmingoms veikloms atlikti. Kaip negalima nuolat užtikrinti visaverčio maisto, todėl pasitelkiame ir maisto papildus ar pakaitalus.
Svarbiausia, kad internetas netaptų pagrindiniu vaiko poreikius tenkinančiu šaltiniu – pagrindiniu būdu vaikui „judėti“ per gyvenimą ar svarbiausiu šaltiniu jo egzistavimui. Taigi būtina rasti ir kitus – sveikesnius, vaiko raidai tinkamesnius – būdus augti bei funkcionuoti.
