Pagalba naudojant dialektinės elgesio terapijos (DET) galimybes
Apie dialektinę elgesio terapiją, jos metodologiją ir pritaikymo galimybes dirbant su PIN
Dialektinė elgesio terapija (DET) – šiuolaikinės, moksliniais įrodymais grįstos psichoterapijos rūšis, naudojanti priėmimo ir pokyčių (iš čia žodis dialektika), emocijų valdymo ir elgesio planavimo technikas. DET elgesio terapija naudoja ir kognityvinės elgesio terapijos bei MNF metodikas ir principus, juos išplečiant, papildant ir pritaikant specifinėms problemoms, taip pat ir probleminiam elgesiui.
DET pradžioje buvo kurta kaip suicidinio ir save žalojančio elgesio valdymo metodologija, tačiau greitai jos indikacijos išsiplėtė ir efektyvumas buvo įrodytas dirbant su emociškai nestabilios asmenybės sutrikimu ir ypatumais, piktnaudžiavimais bei priklausomybėmis, depresija, potrauminiu streso sutrikimo sindromu, įvairiais elgesio sutrikimais, impulsyviu valgymu.
Metodologija sukurta apie 1990 metus remiantis filosofiniu dialektikos principu: hipotezė (pokyčiai arba priėmimas), antitezė (priėmimas arba pokyčiai) ir sintezė (ir priėmimas, ir pokyčiai). Tikslas – padidinti žmonių emocinės ir kognityvinės reguliacijos įgūdžius, mokant juos atpažinti trigerius, sukeliančius stiprias emocines ir elgesio reakcijas bei mokant su jais dirbti. Taip pat mokoma įvykių / minčių / emocijų ir jausmų / impulsų veikti bei elgesio valdymo įgūdžių.
Metodologija sukurta dr. Marsha M. Linehan kartu su bendraautoriais. Dialektinė elgesio terapija yra terapinė programa, kurios pagrindinis tikslas yra padėti žmonėms „kurti gyvenimą, kurį verta gyventi“. Kai DET yra sėkminga, pacientas / klientas išmoksta suplanuoti, suformuluoti ir siekti tikslų bei geriau susidoroti su įprastomis gyvenimo problemomis.
Dialektinė elgesio terapija susideda iš 4 dalių:
a) dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness),
b) emocijų reguliavimo,
c) tarpasmeninių santykių reguliavimo;
d) distreso toleravimo.
DET principai kilo stebint save žalojančius, emociškai nestabilius pacientus, kuriems reikia: (besąlygiško) priėmimo, jausmų ir išgyvenimų validizacijos (jos reikia ir mums). Po priėmimo ir validizacijos eina pokytis: prekontempliacija, kontempliacija, pasirengimas pokyčiui, veiksmas ir palaikymas. Reikia pripažinimo, kad jų elgesys irgi kažkaip veikia, tačiau galima išmokti geresnių alternatyvų. Todėl tikslas įgauti įgūdžių, siekiant „gyvenimo, verto gyventi“ paciento prasme.