Vis dažniau girdime tėvus dalinantis nerimu, jog vaikams telefonas tampa įdomesnis už aplink verdantį gyvenimą, jog tai atima visą laiką iš kitų užsiėmimų, be to, vaikai nepakankamai juda ir miega.
Vaikai sako, kad jų visas gyvenimas verda ten – telefone (ar ryšio įrenginyje) jie bendrauja, mokosi, kuria, pramogauja… Viskas dabar kitaip, sako šie skaitmeniniai „čiabuviai“.
Psichologai tuo tarpu mato augantį vaikų nerimo, depresijos atvejų, miego sutrikimų skaičių ir vis garsiau kalba apie tendenciją: kuo daugiau laiko vaikai praleidžia prie ekranų, tuo labiau jaučiasi prislėgti.
Ką daryti?
Pasijutę bejėgiškai, išsigandę ar nusiminę, matydami savo vaiką, nebenorintį nieko, išskyrus išmanųjį, suprantame, kad reikia kažką daryti. Tačiau ką? Kartais gal ir patys nesame tie gerieji pavyzdžiai, kaip tinkamai naudotis technologijomis.
Skaitmeninis gyvenimo stilius šalia žavesio ir galimybių dovanoja rizikų, kurias įveikti lengviau dalinantis patirtimi tarpusavyje, ypač kai nėra galimybės paklausti patarimo savo tėvų, nes tokios patirties jie tiesiog neturi – esame karta, kuriai tenka pačiai rasti sprendimus užgriuvus skaitmeniniam amžiui.
Tad kreipkimės vieni į kitus, pasidalinkime, įsiklausykime, kažkam gal vienas ar kitas sprendimas pasiteisino? Gal panašiai jaučiasi ir kiti, kur jie semiasi įkvėpimo situaciją keisti arba su ja susitaikyti?
Sukūrėme erdvę, kurioje visus tėvus kviečiame dalintis atradimais, nerimu, patirtimi, klausimais, kurie tebėra neišspręsti ir tuo, kas pavyko ir veikia gerai, kalbant apie vaikus ir ekranus mūsų gyvenime.
Prisijunkite prie tėvų patirties dalybų grupės „Vaikas įniko į telefoną. Kaip išGYVENTI tarp ekranų?”
Kviečiame!
Pagarbiai
Skaitmeninės etikos centro komanda