Rasos Baškienės tekstas.
Gyvename unikaliais laikais: kažin ar bent vienai vaikų kartai žmonijos istorijoje teko mokytis neišeinant iš namų ir nesusitinkant su bendraamžiais, leidžiant valandų valandas prie kompiuterių ekranų? Kokių pasekmių tai sukels dabartiniams vaikams? „Mano sūnelio savijauta aiškiai pablogėjusi, irzlesnis pasidarė, – guodėsi pažįstamas pirmokėlio tėvelis. – Mokosi gerai, viską daugiau ar mažiau supranta, bet motyvacijos beveik nėra… Jam sunku sutelkti dėmesį prie kompiuterio, reikia dažnai būti šalia ir raginti, kad dalyvautų pamokoje. Žodžiu, labai laukiam mokyklos atidarymo, nuotolinis mokymasis jokios naudos neatnešė. Prie kompiuterio būna kasdien 3 pamokas, paskui jį išjungiame ir neleidžiame naudotis. O su bendraamžiais praktiškai nebendrauja, nes nuotoliniu būdu kažkokia nesąmonė būna. Tai tik vakar pagaliau aplankėme vieną pasiskiepijusią bičiulių šeimą – matėsi, kaip atsigavo sūnelis, pagaliau susitikęs savo geriausią draugą…“
Šiomis dienomis buvo atlaisvinti karantino suvaržymai verslui, kultūriniams renginiams, tačiau vaikai palikti ir toliau ugdytis namuose. Tiesa, daliai pradinukų sudarytos sąlygos lankyti mokyklą, atlikus kaupinių testą; abiturientai gegužės 3 d. taip pat trumpam sugrįš į mokyklas, tačiau dėl mokyklų atvėrimo 5–11 klasių mokiniams kol kas negirdime naujienų. Todėl balandžio 20 d. daugiau nei 40 nevyriausybinių organizacijų, kurių dalis – skėtinės, kreipėsi į LR vaiko teisių apsaugos kontrolierę prašydami išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamos vaikų teisės, kai mokyklos tebelieka uždarytos (nesilaikoma ir PSO, UNESCO, UNICEF konsultuojančių ekspertų rekomendacijų mokyklas uždaryti paskiausiai, o atidaryti – pirmiausia) ir nėra planuojamas saugus sugrįžimas dar šiais mokslo metais.
Apie ilgalaikio „uždarymo“ pasekmes vaikų psichoemocinei būklei kalbamės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesore dr. ROMA JUSIENE.
Viename interviu esate minėjusi, kad ugdymas, kaip jį apibrėžia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, yra ne tik mokymas skaityti ir rašyti. Vaikui ugdyti svarbūs yra emociniai ir socialiniai aspektai. Jau daugiau nei pusmečiui besitęsiant Covid-19 pandemijos karantinui, moksleiviai mokosi nuotoliniu būdu. Kokių tai sukels pasekmių jų raidai bei psichoemocinei būklei?
Asmenybei ugdyti emociniai ir socialiniai aspektai svarbūs tiek pat, kiek svarbus ir formalių žinių suteikimas. Yra įvairių ugdymo apibrėžimų, bet visi jie panašūs, nes pabrėžia asmenybę, jos visumą, dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimą bendraujant ir mokant. Tai štai tų asmenybinių galių auginimas ir ypač auginimas bendraujant per karantiną labiausiai ir nukentėjo. Dėl nuotolinio ugdymo, organizuojamo pasodinus vaikus prie ekranų, pirmiausia labai nukenčia vaikų socialiniai poreikiai, antra, tai sukelia grėsmę neribotam naršymui interneto platybėse, prieš šią grėsmę tėvai ir mokytojai jaučiasi bejėgiai. Kyla priklausomybės grėsmė.
Turime jau naujų pastarojo pusmečio duomenų apie vaikų psichoemocinę sveikatą, matome, kad daugėja vaikų, turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų, ilgėja laikas prie ekranų ne tik mokantis, bet ir leidžiant laisvalaikį. Vyriausybė ignoruoja visus mūsų raštus ir tyrimais grįstus įrodymus, nieko į juos neatsako. Na, kodėl mūsų šalis elgiasi skirtingai nei kitos šalys? Po pereito pavasario karantino buvo aiškiai iškomunikuotos neigiamos karantino pasekmės vaikams, buvo siūlomas mišrus ugdymo organizavimas. Pagerėjus situacijai, vaikus sugrąžiname į mokyklas, kelias savaites jie mokosi mokyklose, o situacijai pablogėjus mokomasi nuotoliniu būdu. Ir čia nieko nėra blogo, taip elgėsi dauguma šalių.
Pandemiją ištverti sunku, tas uždarymas man siejasi su buvimu po vandeniu. Kitos šalys suprato, kad reikia leisti išnerti, įkvėpti oro ir vėl panerti. O pas mus uždarė mokyklas ir neleidžia išnerti įkvėpti oro. Daugumos šalių vaikai išliks sveikesni – pavyzdžiui, danai, kurie net ir vykstant ugdymui nuotoliniu būdu organizuodavo gyvus susitikimus lauke, mokinių žygius gamtoje kartu su mokytojais. Daugybė tų būdų yra.
Kokios pagalbos reikės moksleiviams – tiek jaunesniojo mokyklinio amžiaus, tiek vyresniojo – po tokio ilgo priverstinio „uždarymo“? Ar įmanoma ištaisyti žalą, kurią jie patyrė ?
Tiek pirmojo karantino metu, tiek rudenį patirtą žalą nesunkiai buvo galima ištaisyti. Žvelgiant iš psichinės sveikatos perspektyvos, pora mėnesių – nieko tokio, vaikai sugrįžta, juos galima sustiprinti, tačiau situacija, kai uždarymas trunka jau pusmetį, palieka ilgalaikių pasekmių, daliai vaikų tos pasekmės gali būti sunkiau ištaisomos. Matome paauglių grimzdimą į depresiją, tam tikrą abejingumą, pasinėrę į ekranus jie vegetuoja. Prigimtis mus verčia priešintis, aktyviai veikti, o kai to negalime daryti, tuomet tą energiją galime nukreipti į save, žalotis. Paaugliai, žalodami save, bando atkreipti į save dėmesį – nes niekas nemato, kaip jiems blogai, kaip kenčia jų poreikiai, ir tuomet belieka tik išorėje tą parodyti. Sujudo ir medikų bendruomenė, ragina kažką daryti, ypač, kai per naktį atveža tris bandžiusius žudytis paauglius…
Mes, vaikų psichoterapeutai, tą irgi puikiai matome. Užduodu kelis klausimus nuo depresijos kenčiančios, o prieš metus – dar linksmos ir energingos – šešiolikametės tėvams: „Ar ji turėjo užsiėmimų anksčiau, ar eina į lauką, ar susitinka su draugais?“ „Taip, anksčiau ji šoko, dabar – nebe… Po 8–10 val. sėdi prie kompiuterio. Su draugais [po pusmečio izoliacijos] jau leidžiame susitikti… bet ji niekur nebenori eiti…“
(…)
Visą straipsnį rasite čia: https://www.bernardinai.lt/psichologe-r-jusiene-matome-kad-svietimas-ir-vaiku-sveikata-nera-vyriausybes-prioritetas/