Problemos pripažinimas
Kai kuriais atvejais atpažinti – tinkamai suteikti reikalingų žinių – užtenka, kad PIN rizika būtų įveikta, ypač, jeigu PIN nėra įsisenėjęs, pažengęs ir jeigu nėra problemą palaikančių kitų priežasčių. Tačiau gali būti, kad net ir atpažinus PIN, sunku jį pripažinti, taigi tokiu atveju neįmanoma arba labai sudėtinga ir problemą įveikti. PIN – kaip ir bet kokios kitokios priklausomybės rizikos arba bet kokios problemos sprendimas – įmanomas tik tuomet, kai yra motyvacija, tai yra noras, priežastis keistis ar spręsti problemą.
Vaikų ir paauglių atveju pirmiausia svarbu išsiaiškinti ir atskirti, ar PIN pripažįsta tėvai, patys vaikai arba paaugliai, o gal ir vieni, ir kiti. Tėvai nepripažįsta problemos mažiausiai dėl šių trijų priežasčių: 1) nežinojimo, nesupratimo, neatpažinimo; 2) asmeninių problemų, ypač bejėgiškumo, negalėjimo ką nors pakeisti; 3) situacinių šeimos problemų, patiriamos įtampos ir pan.
Pirmuoju atveju, akivaizdu, kad reikia suteikti žinių (švietimas, psichoedukacija, apie tai daugiau skaitykite skyriuje PIN prevencija) arba aiškintis tėvų įsitikinimus ar nuostatas bei apie jas diskutuoti.
Tuo tikslu pasitelkiame įvairias kognityvinės elgesio terapijos technikas (žr. skyrių, Intervencijos suaugusiems asmenims su PIN, ypač skyrelį Kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) intervencijos / technikos dirbant su PIN ).
Pripažinti – reiškia prisiimti atsakomybę.
Antruoju atveju gali būti, kad čia ir yra esminė problema, būtent tėvams sudėtinga tai padaryti, jie dažnai jaučiasi nepajėgūs ką nors keisti, daryti: „Aš visą dieną darbe, o vaikas (12-14 m.) internete. Ką aš galiu padaryti? Atimti, uždrausti? Jis nenori nieko kito veikti – nepriversiu…“. Tokiais atvejais tinka atkreipti dėmesį į tarpusavio santykius ir į pačių tėvų elgesį, net konkrečiai jų naudojimąsi internetu, buvimą prie ekranų arba kasdienio gyvenimo įpročius. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, ar tėvai neturi emocinių ar socialinių problemų, kurios ir lemia sunkumus pripažinti vaiko PIN.
Trečiu atveju pernelyg didelį įsitraukimą lemia šeimoje ar už jos ribų patiriamos šeimos narių įtampos, dideli emociniai išgyvenimai.
Atpažinus šias problemas, pirmiausia jos ir sprendžiamos, teikiama psichologinė arba socialinė pagalba, emocinė parama visai šeimai ar atskiriems šeimos nariams.
