Kai kuriais atvejais atpažinti – tinkamai suteikti reikalingų žinių – užtenka, kad PIN rizika būtų įveikta, ypač, jeigu PIN nėra įsisenėjęs, pažengęs ir jeigu nėra problemą palaikančių kitų priežasčių. Tačiau gali būti, kad net ir atpažinus PIN, sunku jį pripažinti, taigi tokiu atveju neįmanoma arba labai sudėtinga ir problemą įveikti.

PIN – kaip ir bet kokios kitokios priklausomybės rizikos arba bet kokios problemos sprendimas – įmanomas tik tuomet, kai yra motyvacija, tai yra noras, priežastis keistis ar spręsti problemą.

Vaikų ir paauglių atveju pirmiausia svarbu išsiaiškinti ir atskirti, ar PIN pripažįsta tėvai, patys vaikai arba paaugliai, o gal ir vieni, ir kiti. Tėvai nepripažįsta problemos mažiausiai dėl šių trijų priežasčių: 1) nežinojimo, nesupratimo, neatpažinimo; 2) asmeninių problemų, ypač bejėgiškumo, negalėjimo ką nors pakeisti; 3) situacinių šeimos problemų, patiriamos įtampos ir pan.

Pirmuoju atveju, akivaizdu, kad reikia suteikti žinių (švietimas, psichoedukacija, apie tai daugiau skaitykite  skyriuje PIN prevencija) arba aiškintis tėvų įsitikinimus ar nuostatas bei apie jas diskutuoti. Tuo tikslu pasitelkiame įvairias kognityvinės elgesio terapijos (KET) technikas (žr. skyrių Intervencijos suaugusiems asmenims su PIN, ypač skyrelį apie KET).

Pripažinti – reiškia prisiimti atsakomybę. Antruoju atveju gali būti, kad čia ir yra esminė problema, būtent tėvams sudėtinga tai padaryti, jie dažnai jaučiasi nepajėgūs ką nors keisti, daryti: „Aš visą dieną darbe, o vaikas (12-14 m.) internete. Ką aš galiu padaryti? Atimti, uždrausti? Jis nenori nieko kito veikti – nepriversiu…“. 

Tokiais atvejais tinka atkreipti dėmesį į tarpusavio santykius ir į pačių tėvų elgesį, net konkrečiai jų naudojimąsi internetu, buvimą prie ekranų arba kasdienio gyvenimo įpročius. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, ar tėvai neturi emocinių ar socialinių problemų, kurios ir lemia sunkumus pripažinti vaiko PIN. 

Trečiu atveju pernelyg didelį įsitraukimą lemia šeimoje ar už jos ribų patiriamos šeimos narių įtampos, dideli emociniai išgyvenimai. Atpažinus šias problemas, pirmiausia jos ir sprendžiamos, teikiama psichologinė arba socialinė pagalba, emocinė parama visai šeimai ar atskiriems šeimos nariams.  

Kitokie atvejai, kai vaikai ar paaugliai problemos nepripažįsta. Nes jeigu jie nemotyvuoti, tai ir padėti bus sunku. O dažnai juk ne patys vaikai jį atpažinę (nors retais atvejais būna ir taip) ateina ieškoti pagalbos ar įveikti savo PIN. Visiškai natūralu ir tikėtina, kad paaugliams dažniausiai neatrodo, jog jų naudojimasis internetu yra perteklinis ar jiems kelia problemų: 1) „visi taip daro, kiti dar daugiau“; 2) „problema ne aš ir ne internetas, o tėvai ar mokykla“. 

Su šiomis abiem nuostatomis sunku ginčytis, nes jose nemažai tiesos. Ypač su antrąja – nes iš tiesų didžiausias „priešas“, kaip teigia vokiečių psichoterapeutai W. Bergmann ir G. Hutner (2011), yra ne pats internetas, o vaiko ar paauglio netenkinanti aplinka, už kurią, beje, atsakingi suaugusieji. Siekiant keisti pirmąją nuostatą – „kiti internete būna dar daugiau“ – labai padėtų darbas su tėvų arba pačių vaikų ir paauglių grupėmis, bendri sutarimai ar diskusijos vaiko socialinėje aplinkoje su jo klasės draugais, bendraamžiais.

Tipiška ir dėsninga, kad kuo PIN didesnis ir kuo labiau panašėja į besiformuojančią priklausomybę, tuo labiau tikėtinas yra neigimas, nepripažinimas: „Jeigu norėčiau, tai nenaršyčiau“, „Aš galiu pats nustoti naršyti (žaisti), kai reikia“, „Man naršymas nekenkia, o tik padeda“. Tokiu atveju labai tinka motyvuojantis pokalbis (žr. apie jį daugiau skyrelyje Motyvuojantis pokalbis dirbant su PIN) ir / arba įvairios kognityvinės elgesio terapijos (KET) technikos, nukreiptos į įsitikinimų peržiūrėjimą bei keitimą (žr. skyrelį Kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) intervencijos / technikos dirbant su PIN).

Ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų klauskime:

• Kiek vidutiniškai valandų per dieną (vertinant savaitės eigoje) vaikas naudojasi bet kokiais įrenginiais, turinčiais ekranus? – Rizika, jeigu valandą ir daugiau.
• Ar vaikas naudojasi ekranus turinčiais įrenginiais, ypač išmaniaisiais prietaisais, neatsiklausęs tėvų, paslapčiomis? – Rizika, jeigu taip, dažnai ar beveik visada.
• Ar vaikas reaguoja emocingai, prieštaravimu, riksmu ar verkimu, kai liepiama nustoti naudotis ekranus turinčiais įrenginiais? – Rizika, jeigu taip, ypač paprašius pakartotinai ar po sutarto laiko.
• Kaip dažnai tėvai naudojasi išmaniaisiais įrenginiais laisvalaikiui ar pramogoms (žiūri serialus ar vaizdo įrašus, susirašinėja, žaidžia vaizdo žaidimus, ieško daiktų ar pramoginės informacijos ir pan.), kai šalia yra vaikas? – Rizika, jeigu dažnai ar beveik visada. 
• Kaip dažnai namuose yra foninis TV, tai yra, TV įjungtas fone, nors nebūtinai jį kas nors žiūri? – Rizika, jeigu dažnai ar beveik visada.
• Kaip dažnai tėvai naudojasi išmaniaisiais įrenginiais valgydami, vairuodami, laukdami su vaiku vizito pas kirpėją, gydytoją ar pan.? – Rizika, jeigu dažnai ar beveik visada.
• Kaip dažnai vaiko maitinimo (valgymo) metu būna įjungti filmukai, vaizdo medžiaga ir pan.? – Rizika, jeigu kelis kartus per savaitę arba kasdien.
• Kaip dažnai išmanieji įrenginiai naudojami siekiant vaiką nuraminti ir vaiką užmigdyti? – Rizika, jeigu kelis kartus per savaitę arba kasdien.
• Kaip dažnai vaikui duodama naudotis išmaniaisiais prietaisais ar leidžiama žiūrėti TV tuo metu, kai tėvai atlieka namų ruošos darbus, tvarkosi namuose? –  Rizika, jeigu dažnai ar beveik visada. 
• Ar vaiko miegamajame kambaryje arba poilsio zonoje yra vaikui pasiekiamas išmanusis ekraną turintis įrenginys? – Rizika, jeigu taip. 

• Kiek vidutiniškai valandų per dieną (vertinant savaitės bėgyje) vaikas naudojasi bet kokiais įrenginiais, turinčiais ekranus? – Rizika, jeigu dvi valandas ir daugiau.
• Ar vaikas turi nuosavą išmanųjį telefoną, kuriuo naudojasi kada nori ir kiek nori? – Rizika PIN didėja, jeigu taip.
• Ar vaikas nešasi išmanųjį telefoną su neribota galimybe jungtis internete (kada tik nori) į mokyklą? – Rizika PIN didėja, jeigu taip.
• Ar vaiko mokykloje yra aiškios taisyklės dėl naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais pamokų ir pertraukų metu? – Rizika didėja, jeigu taisyklių nėra arba jos nenuoseklios.
• Ar namuose yra aiškios ir sutartos taisyklės dėl naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais, buvimo prie ekranų laiko ar pan.? – Rizika, jeigu ne.
• Ar vaikas turi mokymosi sunkumų ir mažą norą mokytis? – Rizika, jeigu taip.
• Ar vaikas turi emocinių arba elgesio sunkumų (yra impulsyvus, prieštaraujantis arba užsisklendęs, neramus, prislėgtas, prastos nuotaikos)? – Rizika, jeigu taip.
• Ar vaikas turi somatinių skundų (skausmų) ir / arba miego problemų (ilgai neužmiega, prabudinėja, būna mieguistas dienos metu)? – Rizika, jeigu taip.
• Kaip dažnai tėvai naudojasi išmaniaisiais įrenginiais laisvalaikiui ar pramogoms (žiūri serialus ar vaizdo įrašus, susirašinėja, žaidžia vaizdo žaidimus, ieško daiktų ar pramoginės informacijos ir pan.), kai šalia yra vaikas? – Rizika, jeigu dažnai ar beveik visada. 
• Ar tėvai leidžia laiką kartu su vaiku aktyviai sportuodami, vaikščiodami, bendraudami, kartu skaitydami ir pan.? – Rizika, jeigu labai retai ar beveik niekada (rečiau nei dukart per savaitę).
• Kaip dažnai vaikas naudojasi išmaniaisiais įrenginiais valgydamas? – Rizika, jeigu dažnai ar beveik visada.
• Ar vaikas turi su savimi išmanųjį ekraną turintį įrenginį nakties miego metu (arba laiko jį prie savęs miegamajame nakties metu)? – Rizika, jeigu taip. 
• Kiek vidutiniškai laiko per dieną vaikas sportuoja, yra fiziškai aktyvus? – Rizika, jeigu mažiau nei vieną valandą per dieną.
• Ar vaikas turi pomėgių, kuriems skiria bent valandą per dieną ar daugiau nei keletą valandų per savaitę, arba dalyvauja neformaliame ugdyme, lanko popamokinius užsiėmimus? – Rizika, jeigu ne.

PIN rizikai vertinti mokykliniame vaiko amžiuje arba paauglystėje irgi klaustume paties paauglio apie naudojimosi įvairiais ekranais ir internetu vidutinę trukmę per dieną: mokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams riziką rodo didesnė nei 2 val. naudojimosi internetu laisvalaikiui ir pramogoms trukmė, arba didesnė nei 4 val. naudojimosi bet kokiais ekranais įvairiais tikslais trukmė. 

Atkreipiame dėmesį, kad vertinama vidutinė dienos trukmė, tai yra, pavyzdžiui, fiksuojant ir sumuojant trukmę visą savaitę kasdien ir ją dalinant iš 7.

Vertinant naudojimosi internetu trukmę ne visuomet verta pasikliauti subjektyviu vertinimu. Įdiegus specialias programėles, kurios objektyviai fiksuoja prisijungimus ir naudojimosi internetu (naršymo) trukmę programėlėse, dažniausiai aptinkama, kad objektyviai fiksuota trukmė maždaug 1,5-2 kartus viršija subjektyviai vertintą trukmę. Be to, kuo interneto naudojimas yra problemiškesnis, kompulsyvesnis, tuo didesnis neatitikimas tarp objektyviai ir subjektyviai vertinamos trukmės. 

Svarbios ir kitos aplinkybės, rodančios PIN, ypač kasdienės vaikų ir paauglių veiklos bei naudojimosi internetu įpročiai. Taigi pirmiausia domimės, ką paaugliai dažniausiai veikia internete ir kiek kiekvienai veiklai skiria laiko bei dėmesio. Paauglių būtinai klausiame: kiek vidutiniškai valandų miega (turėtų ne mažiau nei 8 val.), kaip dažnai valgydami naudojasi ekranais; ar prieš miegą naudojasi ekranais; ar išmanųjį įrenginį, su galimybe neribotai naudotis internetu, turi su savimi arba laiko prie savęs nakties miego metu; kokių turi papildomų veiklų, užsiėmimų, pareigų namuose; kiek vidutiniškai per dieną sportuoja arba būna gryname ore (turėtų būti ne mažiau kaip valandą). Būtinai atkreipiame dėmesį į paauglių savijautą bei emocinę ir fizinę sveikatą. 

Jeigu yra galimybė, su paauglio sutikimu bei pritarimu, kalbamės su jo tėvais ar kitais svarbiais paaugliui asmenimis, kurie gerai jį ar ją pažįsta. Jų taip pat klausiame apie naudojimosi internetu ir ekranais trukmę, apie miegą ir valgymą, apie papildomus užsiėmimus (be interneto), ypač fizinį aktyvumą ar buvimą gryname ore, apie tai, kaip paaugliai atlieka namų ruošos darbus, mokosi, eina į mokyklą ir pan. 

Didelė PIN rizika, jeigu paaugliai naudojasi internetu prieš miegą ar nakties metu, valgydami, jeigu jie pamiršta atlikti namų darbus (skirtus mokytis ar namų ruošai), jeigu pramiega pamokas ar jiems nuolat trūksta miego, dienos metu būna mieguisti. Rizika ypač didėja, jeigu vaikas ar paauglys turi elgesio ar emocinių sutrikimų (ypač nuotaikos ar nerimo, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo), yra impulsyvus. 

PIN gali „išduoti“ somatiniai simptomai be aiškios medicininės priežasties (pvz., galvos, pilvo ar viso kūno skausmai). Todėl esant tokio pobūdžio negalavimams ar nusiskundimams būtina atkreipti dėmesį į naudojimosi internetu ar buvimo prie ekranų įpročius. Antra vertus, jeigu PIN rizika jau akivaizdi, būtina paisyti nustatytų papildomų sveikatos sutrikimų ir taikyti atitinkamas terapines intervencijas.

Pagaliau, būtinai atkreipiame dėmesį ir į vaikų bei paauglių santykius su artimos aplinkos žmonėmis. Ar turi bent vieną artimą suaugusį asmenį, su kuriuo gali dalintis bet kokiomis problemomis, emociniais išgyvenimais? Kaip vertina santykius su tėvais (jeigu turi), broliais ar seserimis (jeigu turi) arba kitais artimais asmenimis? Paauglių (nuo 11 metų) būtinai klausiame apie santykius su bendraamžiais: ar turi bent vieną panašaus amžiaus draugą, su kuriuo susitinka gyvai ir kalbasi, leidžia drauge laiką? Kaip dažnai? Didelė rizika, jeigu paauglys neturi nei vieno draugo, su kuriuo keletą kartų per savaitę (ar dažniau) susitiktų gyvai. Virtualios draugystės arba vaizdo žaidimų „kompanjonai“, socialinių tinklų „bendruomenė“ šiuo atveju neskaičiuojama.

Dar vienas esminis diagnostinis klausimas paaugliams (maždaug nuo 14 metų), padedantis įvertinti bet kokios problemos mastą, yra ateities tikslų, siekių turėjimas. Taigi paauglių būtinai klausiame apie tai, ar ir kokių tikslų jie turi, apie ką svajoja. Toliau tikslinama, kiek tie tikslai ir siekiai yra realistiški, įgyvendinami, ką paaugliai jau daro, jų siekdami, kokią laiko perspektyvą jie apima (ilgalaikiai arba trumpalaikiai) ir pan.

• Kiek vidutiniškai valandų per dieną (vertinant savaitės bėgyje) naudojasi bet kokiais įrenginiais, turinčiais ekranus? – Rizika, jeigu keturias valandas ir daugiau.
• Ar mokykloje yra aiškios taisyklės dėl naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais pamokų ir pertraukų metu? – Rizika didėja, jeigu taisyklių nėra arba jos nenuoseklios.
• Ar namuose yra aiškios ir sutartos taisyklės dėl naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais, buvimo prie ekranų laiko ar pan.? – Rizika, jeigu ne.
• Ar paauglys turi mokymosi sunkumų ir / arba praleidinėja pamokas, labai nenori mokytis? – Rizika, jeigu taip.
• Ar paauglys turi emocinių arba elgesio sunkumų (yra impulsyvus, prieštaraujantis arba užsisklendęs, neramus, prislėgtas, prastos nuotaikos)? – Rizika, jeigu taip.
• Ar paauglys turi somatinių skundų (skausmų) ir / arba miego problemų (ilgai neužmiega, prabudinėja, būna mieguistas dienos metu)? – Rizika, jeigu taip.
• Kiek vidutiniškai valandų per parą paauglys miega? – Rizika, jeigu mažiau nei 8 val. per parą.
• Ar paauglys turi su savimi išmanųjį ekraną turintį įrenginį nakties miego metu (arba laiko jį prie savęs miegamajame nakties metu)? – Rizika, jeigu taip. 
• Kaip dažnai naudojasi išmaniaisiais įrenginiais valgydamas? – Rizika, jeigu dažnai ar beveik visada.
• Kiek vidutiniškai laiko per dieną paauglys sportuoja, yra fiziškai aktyvus? – Rizika, jeigu mažiau nei vieną valandą per dieną.
• Ar paauglys turi pomėgių, kuriems skiria bent valandą per dieną ar daugiau nei keletą valandų per savaitę, arba dalyvauja neformaliame ugdyme, lanko popamokinius užsiėmimus, savanoriauja? – Rizika, jeigu ne.
• Kaip paauglys vertina santykius su savo tėvais? – Rizika, jeigu vertina juos kaip prastus arba labai prastus.
• Kaip dažnai paauglio šeimoje visi kartu valgo (pietauja ar vakarieniauja, geria arbatą)? – Rizika, jeigu mažiau nei du-tris kartus per savaitę.
• Ar paauglys turi draugų, su kuriais susitinka gyvai ir artimai bendrauja, kartu leidžia laiką užsiimdami veikla, nesusijusia su internetu? – Rizika, jeigu neturi draugų arba susitinka gyvai su jais rečiau nei kartą per savaitę.
• Ar paauglys turi ateities planų (keliems metams į priekį), svajonių, siekių? – Rizika, jeigu ne.

Pirmas žingsnis – skatiname tiesiog pastebėti ir fiksuoti.

Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir galimybių, siūlome jam pačiam arba jo tėvams savaitę ar dvi vesti dienoraštį ir užrašyti savo stebėjimus (žr. žemiau savistabos / stebėjimo dienoraščio pavyzdžius, juos galima parsisiųsti).

Ikimokyklinio amžiaus vaikams dienoraštį pildo tėvai, būtinai įtraukdami ir vaikus, dalindamiesi su jais tuo, ką pildo ar net prašydami jų patikslinti, pakomentuoti. Mokyklinio amžiaus vaikai pildo patys, padedant tėvams (net jeigu pagalbos ir nereikia, būtinai įtraukdami ir tėvus, pasidalindami su jais). Paaugliai gali pildyti visiškai savarankiškai, bet būtų puiku, jeigu pasidalintų su tėvais ar paprašytų ir jų pasidalinti savo pastebėjimais. 

Antras žingsnis – paskatiname paauglius, vaikus ar jų tėvus eksperimentuoti.

Eksperimentavimas priklausys nuo stebėjimo rezultatų ir problemos dydžio bei pobūdžio. Eksperimentavimas derinamas su stebėjimu, tai yra, būtina fiksuoti eksperimento rezultatus.

Eksperimentavimo pavyzdžiai gali būti: „diena be išmaniojo telefono“ (fiksuoti mintis, nuotaikas, veiklas); programėlės naudojimas objektyviam laiko internete matavimui (palyginti su subjektyviai vertinta trukme) ir pan. (daugiau apie konkrečius pratimus ar technikas žr. Intervencijų suaugusiems ir Intervencijų vaikams ir paaugliams su PIN skyriuose). Tokius arba panašius stebėjimus bei eksperimentus sėkmingai galima taikyti ir mokyklose dirbant su mokyklinio amžiaus vaikų grupėmis. 

Savistabos dienoraščio pavyzdys

Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir galimybių, savaitę ar dvi vesti dienoraštį ir užrašyti savo stebėjimus: 

Savistabos dienoraštis – parsisiųsti.

Stebėjimo dienoraštis – parsisiųsti.

Asmens sveikatos priežiūros specialistai (vaikų ligų gydytojai, šeimos gydytojai) susidūrę su: 1) vaikų ar paauglių antsvoriu arba nutukimu; 2) valgymo sutrikimais, dideliu liesumu; 3) miego sutrikimais; 4) nuolatiniu nuovargiu, prislėgtumu; 5) nerimo sutrikimais; 6) medicininių priežasčių neturinčiais somatiniais negalavimais ar skundais, somatiniais simptomais, skausmais; 7) prastėjančio regėjimo, netaisyklingos laikysenos atvejais, BŪTINAI turi klausti apie vaiko naudojimąsi internetu, apie prie ekranų leidžiamo laiko apimtis, ar miega / valgo su ekranais ir pan. (žr. skyrių Problemos atpažinimas).

Klausimai apie naudojimosi internetu apimtis ir aplinkybes turėtų būti įtraukti į šeimos gydytojų atliekamą kasmetinę prevencinę / profilaktinę vaikų sveikatos patikrą. Tokiu būdu būtų anksčiau aptinkama ir atpažįstama problema.

Ir vienu, ir kitu atveju su vaikais ir paaugliais dirbantys asmens sveikatos priežiūros specialistai galėtų padėti atpažinti galimą PIN ir suteikti informacijos, kur ir kaip toliau būtų galima problemą spręsti. Priklausomai nuo vaiko amžiaus ir aplinkos bei jo artimųjų galimybių, o taip pat priklausomai nuo objektyvių aplinkybių (paslaugų prieinamumo konkrečiu atveju), rekomenduojama vaikų ir paauglių psichologo arba psichoterapeuto pagalba, ypač jeigu PIN rizika pasireiškia drauge su gretutiniais nerimo, nuotaikos ar kitais sutrikimais. 

Jeigu vaiko ar paauglio įsitraukimas į veiklas internete ar konkrečias veiklas prie ekranų signalizuoja jo tėvų problemas arba šeimos disfunkcijas, atitinkamai siūloma pagalba tėvams arba visai šeimai. Tėvus galima nukreipti į daugybę šiuo metu prieinamų nemokamų tėvystės ugdymo įgūdžių grupių. Emocinę arba psichologinę paramą šeimai, o taip pat ir sisteminę šeimos terapiją galima gauti kreipiantis į savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, kur suteiks informaciją apie Multidimensinę šeimos terapiją teikiančius specialistus.

• Asmens sveikatos priežiūros specialistai, ypač nuolatines (ar periodines) konsultacijas teikiantys vaikų ligų gydytojai, taip pat šeimos gydytojai gali ir patys veiksmingai teikti tam tikrą pagalbą įveikiant vaikų ir paauglių PIN. Pavyzdžiui, jie gali pasiūlyti vaikui ar jo tėvams pildyti dienoraštį, stebėti ir eksperimentuoti (žr. skyrių Problemos atpažinimas ir skyrių Problemos pripažinimas), o taip pat suteikti specialių žinių, padedančių veiksmingai įveikti PIN rizikas. Ypač svarbus asmens sveikatos priežiūros specialistų vaidmuo yra atpažįstant ir diagnozuojant sutrikimus, galimai susijusius su PIN pasekmėmis arba prisidedančius prie PIN pasireiškimo (žr. skyrelį Kompulsyvaus naudojimosi internetu skalė – versija tėvams ir vaikams, Diferencinės diagnostikos instrumentai ir klausimynai ir skyrelį Problemos atpažinimas (vaikai)).
• Kineziterapeutai arba ergoterapeutai, dirbantys su vaikais ar paaugliais dėl jų netaisyklingos laikysenos arba teikiantys pagalbą dėl tam tikrų lėtinių būklių, gali taip pat atpažinti PIN rizikas, aiškindamiesi „sėdėjimo“ naudojantis ekranus turinčiais IT prietaisais trukmę, pobūdį ir pan. Šie asmens sveikatos priežiūros specialistai gali ypač veiksmingai ir sėkmingai motyvuoti jaunuosius naršytojus fiziniam aktyvumui, įvairiai sportinei arba kūrybinei veiklai, kas veikia kaip apsauginiai PIN rizikos veiksniai. 
• Anksčiau (žr. skyrelį Problemos atpažinimas (vaikai)) pateiktas PIN vaikų ir paauglių atveju atpažinimo algoritmas vertingas ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, ypač jeigu jie teikia su sveika gyvensena susijusias konsultacijas. 
• Labai veiksmingai PIN atpažinimą vykdyti galėtų ir slaugytojai dirbantys drauge su vaikų ligų gydytojais ar šeimos gydytojais.
• Psichikos sveikatos priežiūros specialistai, į kuriuos kreipiamasi dėl bet kokių vaiko ar paauglio emocinių ar elgesio sunkumų, ne tik veiksmingai padeda atpažinti ir pripažinti PIN ir PIN rizikas, bet ir kompetentingai teikia pagalbą, tai yra, sprendžia vaikų ir paauglių PIN, taikydami psichologines intervencijas (žr. toliau skyrių Intervencijos vaikams ir paaugliams su PIN ir skyrių PIN prevencija).

Besidomintiems giliau: 

Vertingos nuorodos atpažinimui ir pripažinimui (paskatinimui keistis):       

• Video: How is your phone changing you? https://www.youtube.com/watch?v=W6CBb3yX9Zs
• Video: It’s not you. Phones are designed to be addicting. Paaugliams ir jaunuoliams naudingos nuorodos (eksperimentuoti ir taip padėti sau):  https://www.youtube.com/watch?v=NUMa0QkPzns 
• Knyga. Bergmann W., Hutner G. Priklausomybė nuo kompiuterio. Vaga, 2011.
• Knyga. Stallard P. Teisingai mąstyk ir gerai jauskis. VšĮ Neuromedicinos institutas, 2010.